Trimituodami apie tai, kad Vilnius neatgauna savo gyventojų sumokėtų pajamų mokesčių ir tuo pačiu nespręsdami šios problemos, miesto vadybininkai „pjauna šaką, ant kurios patys sėdi“.
Vietoj to, kad abu šeimos tėvai dirbtų, mokėtų gyventojų pajamų ir kitus mokesčius, kurių dalis patenka į savivaldybės biudžetą, dažniausiai turi dirbi tik vienas iš šeimos narių, o kitas yra priverstas likti namuose prižiūrėti vaikus bei gauti socialines išmokas. Tokiu būdu dėl savo neveiklumo miestas praranda ne tik savo pajamas, bet taip yra skurdindama ir valstybė.
Manau, kad sprendžiant vietų trūkumo darželiuose problemą svarbiausia savivaldybei atsisakyti sovietinių planavimo metodų ir leisti pasireikšti privačiai iniciatyvai. Turime pripažinti, kad jau šiuo metu problemą sprendžia verslas, bažnyčia ir gyventojų bendruomenės.
Mano siūlomas sprendimas – tai mažieji arba „mini“ darželiai. Privalome orientuotis ne į „mega“ darželių statybą, o į paprasčiausios vaiko priežiūros paslaugos suteikimą. Savo milijonines lėšas savivaldybė turi nukreipti į paslaugos suteikimą, o ne į statybas. Racionaliai paskirsčius turimas lėšas, atsirastų galimybė skirti papildomus šimtą eurų į mėnesį tėvams, kurių vaikai lanko nevalstybinį darželį.
Suprantu, kad ši suma nepadengtų visų vaiko priežiūros išlaidų, kurios šiuo metu privačiame darželyje siekia kone 300 eurų (apie 1000 litų), o auklės samdymas daugiau nei 400 eurų (apie 1500 litų) per mėnesį, bet sudarytume palankias sąlygas patiems tėvams spręsti, kur ir kaip jie nori panaudoti šiuos pinigus.
Tėvai turėtų teisę nuspręsti, kaip jie išleis vaiko priežiūrai skirtus pinigus: samdys auklę, paliks prižiūrėti seneliams ar mokės privačiam darželiui, o galbūt patys nuspręs pakaitomis prižiūrėti savo ir kaimynų vaikus.
Tėvai turėtų teisę nuspręsti, kaip jie išleis vaiko priežiūrai skirtus pinigus: samdys auklę, paliks prižiūrėti seneliams ar mokės privačiam darželiui, o galbūt patys nuspręs pakaitomis prižiūrėti savo ir kaimynų vaikus arba rinksis kompleksinį sprendimą. Visas šias galimas vaikų priežiūros paslaugas ir vadinu „mini“ darželiu.
Dideli vaikų darželiai – sovietinio centrinio planavimo produktas. Jie buvo savotiški „laimingos vaikystės“ fabrikai. Kiekvienas – vedėja, ūkvedys ar virėja – galvojo, kaip galima daugiau pavogti iš vaikų. Ar negali būti taip, kad šiuo metu yra galvojama, kaip daugiau pavogti iš tokių „megadarželių“ statybų?
Sovietiniai „buitinio aptarnavimo kombinatai“ pranyko natūraliai. Nebereikia didelių pastatų ir neefektyvių išlaidų. Mažos kirpyklos, siuvyklos, kitos privačios iniciatyvos šią problemą išsprendė paprastai. Vaikų priežiūros problema taip pat gali būti išspręsta su „mini“ darželiais.
Nemažai iki šiol įsikūrusių mažų privačių darželių Vilniuje jau įrodė, kad toks ugdymo kelias yra įmanomas. Jo nereikia riboti ar gąsdinti iniciatyvių žmonių, jį reikia skatinti. Juk teisingame, kūrybiškame ikimokykliniame ugdyme padedami pagrindai ir tolimesniam vaiko gyvenimui – nesvarbu, ar auginame menininkės, ar būsimo išradėjo IT specialisto talentą.
„Mini“ darželis galėtų prisidėti ir sprendžiant nedarbo problemą, ypač nuošalesniuose miesto rajonuose. Buvusios pedagogės, vyresnio amžiaus moterys, neabejoju, pasijustų naudingos ir laimingos įsidarbinusios tegu ir mažose ugdymo įstaigose.
Žinoma, ne kiekvienas ir ne bet kur galėtų teikti vaikų priežiūros paslaugą. Vaikams būtini saugumo, higienos, sveiko maisto reikalavimai. Savivaldybė turi pakankamai specialistų, kurie galėtų prižiūrėti ir padėti „mini“ darželiams. Visgi darželių steigimą reikėtų palikti patiems žmonėms.
arželis nėra valgykla, o juo labiau penkių žvaigždučių viešbutis vaikams. Svarbiausia yra kokybiška vaikų priežiūra, o ne pastatas, kuriame tai vyksta.
Žinoma, atlikus visakeriopus skaičiavimus, savivaldybė turės statyti ir savo darželius labiausiai apgyvendintuose rajonuose, bet tik ne tokius, kaip šiuo metu yra pastatytas Santariškėse, kuris kainavo 3,8 mln. eurų (13,636 mln. Lt), o planuojama suteikti tik 240 papildomų vietų vaikams. Turint omenyje, kad iš viso Vilniuje trūksta apie 1500 vietų, nesunkiai galime paskaičiuoti, kokios sumos yra reikalingos.
Todėl pirmiausia turi būti mąstoma apie nenaudojamų patalpų pritaikymą, patalpų pradinėse ir vidurinėse mokyklose pertvarkymą darželinukų grupėms, o tik paskui apie vaikų darželių statymą. Jie, beje, turėtų būti modulinių konstrukcijų, esant poreikiui galėtų didėti, mažėti arba net persikelti į kitą Vilniaus vietą.
Vilniuje iki šiol pamiršta esminė vokiečių pedagogo, pirmųjų vaikų „kindergarden’ų“ kūrėjo Fridricho Friobelio idėja, kad darželis – tai aplinka, kurioje teisingoje priežiūroje vaikas ugdomas, auga ir tobulėja.
Darželis nėra valgykla, o juo labiau penkių žvaigždučių viešbutis vaikams. Svarbiausia yra kokybiška vaikų priežiūra, o ne pastatas, kuriame tai vyksta. Todėl jei norime realių pokyčių, miestas turi ne statyti barjerus bendruomenėms ir iniciatyvai, o padėti joms išspręsti problemą. Vilniuje atėjo laikas pokyčiams ir realiems darbams.
Dainius Lanauskas yra Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų atstovas
