Migracijos departamentas buvo įsteigtas 1992 m. gegužės 21 d. vidaus reikalų ministro Petro Valiuko įsakymu, sujungus du tuometinius Vidaus reikalų ministerijos padalinius – Emigracijos ir imigracijos tarnybą bei Pasų valdybą. Tai buvo statutiniais pagrindais veikianti įstaiga, joje dirbo vidaus tarnybos pareigūnai. Naujai sukurta institucija sprendė asmens tapatybės dokumentų išdavimo, emigracijos, vizų, imigracijos, prieglobsčio, pilietybės, neteisėtos migracijos klausimus.
2000 metais po atliktos reorganizacijos MD tapo civiline viešojo administravimo įstaiga prie Vidaus reikalų ministerijos, o buvę vidaus tarnybos pareigūnai – valstybės tarnautojais.
Iki vieningos europietiškos migracijos procesų valdymo struktūros sukūrimo buvo likęs tik vienas žingsnis – migracijos tarnybas, tuomet buvusias dvigubame pavaldume – Policijos ir MD – reikėjo perduoti pastarojo pavaldumui, o jose dirbusius pareigūnus padaryti civiliniais tarnautojais.
Iki šių dienų neaišku, kuriems valdžios atstovams Migracijos departamentas, lyg kokia juoda katė, perbėgo kelią? Nepaaiškinta, kodėl ir vardan ko atsisakyta pirminės migracijos procesų valdymo vizijos?
Tačiau valdžios keitėsi kartu su vidaus reikalų ministrais, o politinio sprendimo žengti šį žingsnį vis nebuvo. Staiga buvo nuspausti stabdžiai ir MD palaipsniui neteko galimybės metodiškai vadovauti migracijos tarnyboms.
Vidaus reikalų ministerijai vadovauti atėjęs liberalas Raimundas Palaitis, „lėšų taupymo“ pretekstu pradėjo ir kitų institucijų „optimizavimą“. Prisiminkim Valstybės tarnybos departamentą, Generalinio inspektoriaus tarnybą, Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) ir kitas institucijas.
MD optimizavimas augančių migracijos srautų fone trečdaliu sumažino specialistų skaičių. Parengti specialistai buvo atleisti, o į naujai kuriamus skyrius ir departamentą policijoje bei ministerijoje buvo priimami neapmokyti nauji darbuotojai.
Iki šių dienų neaišku, kuriems valdžios atstovams Migracijos departamentas, lyg kokia juoda katė, perbėgo kelią? Nepaaiškinta, kodėl ir vardan ko atsisakyta pirminės migracijos procesų valdymo vizijos?
Nepaaiškinta, kodėl dabar migracijos srityje taip nemokšiškai jaukiama institucinė sąranga, primetant institucijoms nebūdingas funkcijas ir įstatymų vykdymą? Nežinia. Kaip ir nežinoma, kiek dėl tokio sprendimo buvo „sutaupyta“ lėšų, tačiau gerai žinoma, jog būtent šio sprendimo pasėkoje Migracijos departamentą ir ištiko agonija.
Kodėl dabar ginu šią instituciją? Todėl, kad žinau ją iš vidaus, žinau jos vaidmenį, kurį ji atlieka kitose Europos Sąjungos šalyse. Ginu, nes noriu stipresnės, civilizuotesnės ir europietiškesnės Lietuvos valstybės, atsisakiusios sovietinio mentaliteto.
Žinau, kad be MD stiprinti valstybę vargu ar pavyks, kadangi stebime didžiules migracijos problemas. Mano supratimu, migracijos tarnyba yra tarsi rūbinė teatre, nuo kurios užsieniečiai pradeda savo pažintį su ES valstybe. Juk Lietuva – ne policinė valstybė ir ne Gariūnai, kur visko yra. O kad šiandien blaškomasi, rodo ne tik Vyriausybės sprendimas panaikinti MD, bet ir Seimo sprendimas pasielgti priešingai – įsteigti Migracijos komisiją.
Vyriausybė sprendimą panaikinti MD priėmė vidaus reikalų ministro teikimu. Nutarta jo funkcijas išskaidyti ir jas pavesti trims institucijoms: policijai, Valstybės sienos apsaugos tarnybai (VSAT) ir Vidaus reikalų ministerijai (VRM).
Paradoksalu, bet dabartinis ministras tapo buvusio ministro R.Palaičio darbų tęsėju. Juk už kyšių atsiradimą MD kaip tik ir reikėtų „padėkoti“ R.Palaičiui.
Ministras, pavadinęs MD kyšininkų gūžta, epitetų nesirinko. Pozuodamas publikai, ministras elgėsi tartum stiprus vadovas, iškilmingai plojant tai visuomenės daliai, kuri jaučiasi amžinai nelaiminga ir todėl ištroškusi svetimo kraujo. Tik iškyla klausimas, ar teisingai pasielgta ten sąžiningai dirbančių žmonių atžvilgiu? Ar protingai pasielgta yra Lietuvos valstybės atžvilgiu?
Suprantu, kad ministro pasirinktas elgesio modelis yra paprastesnis ir lengvesnis, nei pabandyti surasti atsakymą, kaip ir kodėl atsirado korupcijos galimybės? Matyt, kažkas šnabžda jam į ausį, pasiūlęs greitai ir ryžtingai „išspręsti“ problemą?
Paradoksalu, bet dabartinis ministras tapo buvusio ministro R.Palaičio darbų tęsėju. Juk už kyšių atsiradimą MD kaip tik ir reikėtų „padėkoti“ R.Palaičiui. Vykdydama „optimizavimo“ įsakymą ir siekdama užtikrinti departamento gyvybingumą, MD vadovybė, buvo priversta atsisakyti kontrolės grandies. Po tokios „reformos“ įvairiausio plauko prašytojai nekliudomi galėjo pasiekti leidimus nagrinėjančius specialistus. Beje, apie tokią galimybę R.Palaitis buvo įspėtas, tačiau nereagavo.
Atvirai pasakius, jaučiu didžiulį apmaudą dėl dar kartą prievartaujamos valstybės. Priimtas sprendimas tarsi patvirtina nuomonę, kad esame turtinga (ir kartu visiškai neatsakinga) valstybė, kurios politikai, siekdami savo tikslų, nesiskaito su mokesčių mokėtojų pinigais, kur kairė nežino ką daro dešinė ir atvirkščiai.
Nejaugi istorijos ratas jau apsisuko ir politikai ramiai kreipia žingsnį 25-erius metus atgal, ten, iš kur išėjome – į Lietuvos SSR? Kodėl pamirštama, kad dar visai neseniai ta pati policija, ieškodama jai trūkstamų lėšų, visais įmanomais būdais kratėsi jai nebūdingų funkcijų (nežinybinės apsaugos ir migracijos klausimų) – juk yra net kelių komisijų išvados.
Ši padėtis tiesiog užprogramuoja, kad atėjus naujam ministrui, Vyriausybę vėl pasieks skundai, kad jiems pavestos nebūdingos funkcijos, kad trūksta finansavimo, kad mažas darbo užmokestis, kad trūksta policininkų gatvėse ir pan.?
Dabar į Lietuvą atvykusius užsieniečius pasitiktų ne civiliniai tarnautojai, o jėgos struktūrų darbuotojai. Jeigu per ketvirtį amžiaus tik tiek tesugebėjome padaryti, tai, matyt, mums imponuoja siekis niekuo nesiskirti nuo Rytų kaimynų?
Nesuvokiu, kaip galima prieštarauti elementariai logikai, esant šitokiai neraminančiai padėčiai migracijos srityje, nuspręsti migracijos klausimus išskaidyti kelioms institucijoms ir tokiu būdu išplauti bet kokią atsakomybę. O gal to sąmoningai siekiama? Logika diktuoja kaip tik priešingai: visus migracijos klausimus Lietuva privalo koncentruoti vienose rankose!
Įstatymų vykdymo srityje taip pat taptų sunku susigaudyti. Policija ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba savo veiklą organizuoja pagal specialiai jiems sukurtus įstatymus.
O dabar Užsieniečių teisinės padėties įstatymą turėtų įgyvendinti trys nauji „žaidėjai“, kurie, ES nuomone, vykdydami Užsieniečių teisinės padėties įstatymą, atskiruose migracijos valdymo procesuose iš viso neturėtų dalyvauti.
Gali atsirasti rizika kilti korupcijos apraiškoms pačioje policijoje dėl to, kad prašymų priėmimas išduoti leidimus gyventi, jų nagrinėjimas ir išdavimas atsidurs vienose policijos rankose.
Europos Komisija yra viešai ir griežtai pasmerkusi praktiką, kuomet prieglobsčio kontrolė pasienyje ir prieglobsčio prašymų nagrinėjimas yra vienose rankose. Šiuo atveju tai būtų Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (VSAT).
Net abejoti netenka – toks Lietuvos sprendimas nedelsiant taptų Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos stebėjimo objektu, o šios institucijos išvados neabejotinai pasiektų Europos Komisiją. Gal sprendimų formuotojams, saugant mūsų valstybės prestižą, iš pradžių reikėtų pasitarti su tarptautinėmis organizacijomis?
Dar vienas pavojus: gali atsirasti rizika kilti korupcijos apraiškoms pačioje policijoje dėl to, kad prašymų priėmimas išduoti leidimus gyventi, jų nagrinėjimas ir išdavimas atsidurs vienose policijos rankose. Iki šiol Migracijos departamentas ir Migracijos tarnybos šiais klausimais galėjo kontroliuoti vieni kitus.
Viltį, kad valstybės interesus dar galima apginti, suteikia prievolė Vyriausybei jos sprendimą pateikti svarstyti Seimui, o Seimo pareiga jam pritarti arba nepritarti.
Migracijos komisijos sukūrimas Seime yra geras dalykas, aišku, jeigu bus pasiekti išvardinti tikslai ir visi politikai trauks vežimą į tą pačią pusę. Bet ką ši komisija veiks be MD? Šnekėsis ne su vienu, o su trimis „žaidėjais“, rodančiais pirštu vienas į kitą?
Pajuokausiu: o gal ir šios komisijos darbą galėtų atlikti policija – juk pinigų sutaupytume? O rimtai – MD naikinimą prilyginčiau kompiuterių atsisakymui valstybės tarnyboje.
Išvada nelinksma: negi tik tiek sugebėjome padaryti per ketvirtį amžiaus? Taip valstybės tvarkyti negalima. Istorijos patirtis sako, kad griauti visuomet buvo lengviau, nei kurti ar statyti. Atsižvelkime į jos patirtį.
Dainius Paukštė yra migracijos klausimų ekspertas, savo tekstus skelbia tinklalapyje www.paukštė.lt
