Tačiau visų pirma reikia apsibrėžti realias korupcijos medicinoje priežastis. Ankstesniuose savo straipsniuose jau esu pristatęs bendrą šios problemos mastą. Šįkart norėčiau tai aptarti plačiau ir paskatinti diskusiją iš esmės. Pagrindinė korupcija medicinoje, daugelio tikrų korupcijos tyrinėtojų (Vian T., Nordberg C.), o ne populiarų šūkių ir akcijų su organizatorių, teigimu, yra:
Sveikatos priežiūros sistemos valdymo trūkumas. Tai labiau politinė korupcija, neracionaliai panaudojant valstybės ir sveikatos draudimo lėšas ir sukuriant prielaidas atskiroms politikų grupėms turėti atramą regionuose, bei taip remti partiją.
Tokia praktika verčia laikyti neefektyvią sistemą, kuri ne žmonių ir ne medikų gerovės – o savo, kaip sistemos gerovės – labui veikia ir naudoja kitoms sveikatos sritims reikalingas lėšas (sveikatos priežiūros prieinamumo didinimui, medikų algų kėlimui ir t.t.). Mano nuomone, netikęs administravimas sistemos lygmenyje yra viena didžiausių korupcijos apraiškų medicinoje.
Ar Lietuva tokia išskirtinė valstybė pasaulyje, kurioje sumažinus ligoninių skaičių, „pablogės paslaugų prieinamumas gyventojams“?
Dar 2001 m. Sveikatos apsaugos ministerijos užsakymu užsienio ekspertų atliktas Lietuvos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo restruktūrizavimo planas nustatė, kad pagal tuometinį Lietuvos gyventojų skaičių, teikiamas sveikatos priežiūros paslaugų apimtis ir sergamumo bei mirtingumo tendencijas šalyje pakanka turėti nuo 27 iki 35 ligoninių. O mes iš viso turime 85 valstybės ir savivaldybių ligonines.
Atėmus iš jų 12 esančių slaugos ligoninių, likęs skaičius – 73 ligoninės, vis tiek yra akivaizdžiai per didelis. Ir su visomis iš jų yra sudarytos sutartys dėl paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos priežiūros fondo (toliau – PSDF), teikimo. Ir kurios, žinoma, daro viską, kad tik suteiktų paslaugų už tokią sumą pinigų, kuri yra nurodyta sutartyje su ligonių kasomis. O po to pateikia argumentą – jeigu mes suteikėme paslaugas, tai reiškia jų reikia!
Žinoma, kad reikia – tik neaišku, kam labiau: paslaugos gavėjui ar jos teikėjui. Daugelio užsienio šalių mokslininkų tyrimų duomenimis, ligoninių uždarymas ar jų perprofiliavimas gyventojų sveikatos rodikliams ir paslaugų prieinamumui neturi jokios įtakos. Ar Lietuva tokia išskirtinė valstybė pasaulyje, kurioje sumažinus ligoninių skaičių, „pablogės paslaugų prieinamumas gyventojams“? O gal tik pablogės vietinių politikų galimybės daryti įtaką savo įsteigtos ligoninės veiklai per „savų žmonių“ įdarbinimą ligoninėje?
Lietuvos socialdemokratai aiškiai siūlo tiek diskusiją šia sudėtinga ir socialiai jautria tema, tiek ir aiškius restruktūrizavimo žingsnius, kad bet kurioje poliklinikoje ar ligoninėje pacientai būtų priimami be 3 mėn. eilių ir būtų tikri, kad gaus kokybišką ir savalaikį gydymą.
Medicinos įstaigų statybos (ypač nereikalingų įstaigų) statybos. Analizėje, kaip efektyviai panaudojamos investicijoms ir paslaugų apmokėjimui sveikatos sektoriuje gaunamos lėšos 2005-2010 m. laikotarpiu, buvo konstatuota, kad virš 50 proc. valstybės investicijų į sveikatos apsaugos sektorių pagal panaudojimo tikslą buvo orientuota į infrastruktūrą, t.y. renovacijoms ir einamajam patalpų remontui. Jų efektyvumo vertinimo analizė atskleidė, jog nagrinėtais atvejais investicijos nebuvo ekonomiškai atsiperkančios, metinė grąža buvo neigiama arba tesiekianti 1 – 2 proc.
Lietuvos socialdemokratų vadovaujama Sveikatos apsaugos ministerija, tvirtindama restruktūrizacijos etapus, šalina bet kokias prielaidas ne visada reikalingų, vietinius interesus atliepiančių sveikatos priežiūros įstaigų statybai. Aišku, dalį infrastruktūros reikės atnaujinti, gal perstatyti, papildomai investuoti, bet tik ten, kur aiškiai sutarta, kokios paslaugos, kokiu lygiu, kokia apimtimi bus teikiamos.
Įrangos pirkimas. Išsivysčiusios šalys jau keletą dešimtmečių naudoja „sveikatos technologijų vertinimo“ terminą, kuris apibūdina jų vystymosi, išlaidų ir poveikio sveikatai vertinimą (Buskens E., 2000). O kokia situacija pas mus? Pirma – sveikatos technologijų vertinimas kol kas valstybės lygmeniu niekam iš viso nėra įdomus; antra – sveikatos priežiūros įstaigų lygmeniu neišaugome iš noro „viską turėti savoje įstaigoje“, neskaičiuodami, ar tai tikrai yra tikslinga.
Ekspertai pastebėjo tendenciją, jog įstaigose egzistuoja pertekliniai resursų, tarp jų ir medicininės įrangos, pajėgumai (SAM, 2012). Tad ar nereiktų pirmiausia susitarti, kokios sveikatos priežiūros įstaigos liks ateityje, ir kokias sveikatos paslaugas jos teiks? Kitu atveju ir vėl turėsime panašią situaciją – pradžioje investuosime į asmens sveikatos priežiūros įstaigas, kurių mums ateityje gali ir nebeprireikti.
Ligonių kasų ar kitų sveikatos paslaugas apmokančių žmonių apgaudinėjimas, prirašant nebūtas paslaugas, be reikalo guldant į ligonines, atliekant nereikalingus tyrimus ar net operacijas. Valstybinė ligonių kasa Lietuvoje galėtų suskaičiuoti, kiek paslaugų yra abejotinos, bet ar nori?
Nustatyta, kad kuo mažesnė ligoninė, tuo didesnę gydomų pacientų dalį sudaro 65 m. ir vyresni pacientai, sergantys kraujotakos, kvėpavimo ir virškinimo sistemos ligomis, neoperuoti ir išrašyti į namus (Kalibatas V., 2006).
Nieko čia keisto, pasakysite. Tikrai, nieko keisto – tik neatmeskime galimybės, kad ne pacientas, o pati ligoninė gali būti suinteresuota teikti šią paslaugą. Tam, kad gautų apmokėjimą už paslaugas ir suteiktų paslaugų už tokią sumą, kuri yra įrašyta sutartyje su ligonių kasomis.
Ir dabar patys pagalvokite – ar taip jau sunku į ligoninės priėmimo skyrių atvykusiam vyresnio amžiaus pacientui „nustatyti“ kardiologinę, pulmonologinę ar gastroenterologinę patologiją ir paaiškinti, kad jam būtinas stacionarinis gydymas? Tad brangiam stacionariniam gydymui galimai bereikalingai leidžiami PSDF pinigai. Todėl ir neturėtume stebėtis, kad ilgėja eilės planinėms konsultacijoms ir planinėms operacijoms, nes tiesiog nelieka pinigų joms apmokėti.
Čia Lietuvos socialdemokratų partija kartu su infrastruktūros optimizavimo programa galėtų rasti finansinių resursų tam, kad ligoniai nelauktų beprasmėse eilėse, gautų garantuotai kokybišką ištyrimą ir gydymą, kad kokybės standartas būtų nustatytas valstybės mastu, o ne patvirtintas kiekvienos įstaigos vadovo. Bet apie tai – toliau.
Sistema, nereikalaujanti kokybės. Niekaip iki šiol valstybės mastu nenustatomi paslaugų teikimo (diagnostikos, gydymo, reabilitacijos ir profilaktikos) standartai kasdien blogina mūsų visų situaciją.
Tuo tarpu įvedus teikiamų medicinos paslaugų standartus, visų sistemos dalyvių (pacientų, medicinos personalo, paslaugų mokėtojų) gyvenimas taptų ramesnis. Pacientų – nes jie žinos, kad gaus reikalingą, kokybišką (pagal valstybės išgales) paslaugą; medicinos personalo – nes niekada nekils klausimų, ar tikrai specialistas padarė „viską“, jei pacientui ar jo artimiesiems atrodo, kad sveikatos būklė nepagerėjo dėl gydytojo ar slaugytojos klaidos; už paslaugas mokančiųjų – nes jie žino „sudedamąsias“ paslaugos dalis, už kurias pagal savo išgales moka valstybė.
Kita vertus, nustačius paslaugų teikimo standartus, iš karto paaiškės, kurios įstaigos tiesiog negalės teikti tokių paslaugų – ar dėl įrangos, ar dėl personalo stokos. Šiuo metu esanti sistema, kai gavus licenciją konkrečiai paslaugai teikti, ji teikiama vadovaujantis nuostata, kad medicina – tai menas (o dviejų vienodų meno kūrinių niekada nebūna), mums neleidžia pasinaudoti pagrindiniu paslaugų standartų privalumu, t.y. paslaugų teikimo aiškumu ir skaidrumu.
Minimų problemų, ypač vadybos, neefektyvaus resursų naudojimo, naujų technologijų ir vaistų rinkos sutvarkymas turėtų sutaupyti gana daug lėšų, kurios turėtų didinti įstaigų galimybes daugiau mokėti tiek gydytojams, tiek inžinieriams, slaugytojams, sanitarams.
Be abejonės, vien vidiniai resursai sveikatos apsaugos sistemoje neleis bent iš tolo priartėti prie minimaliausių Europos gydytojų atlyginimo standartų, todėl ir PSDF didinimas, ir Papildomo sveikatos draudimo lėšų pritraukimas (tai atskira tema) turėtų būti tas kelias, kuriuo reikėtų eiti. Juk ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarime „Dėl ketvirtojo sveikatos sistemos plėtros ir ligoninių tinklo konsolidavimo etapo plano patvirtinimo“ konstatavo, kad valstybės įmoka už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis 3,2 karto mažesnė už vidutinę darbuotojo privalomojo sveikatos draudimo įmoką ir padengia tik 54 proc. šių asmenų sveikatos priežiūros išlaidų.
Sveikatos apsaugos ministerija daug padarė ir daro toliau, kad visa Lietuvos sveikatos sistema taptų aiškesnė, skaidresnė, kokybiškesnė. Tokios nuostatos turėtų būti įrašytos į Lietuvos socialdemokratų rinkiminę ir būsimos vyriausybės programas. Visi kartu turime siekti, kad sveikatos sistemai būtų skiriama daugiau lėšų ir tos lėšos būtų kuo efektyviau panaudojamos, mažinant visas realias korupcijos priežastis Lietuvoje, o ne tik gaudant gydytoją, kuriam pacientas savo noru už gydymą padėkojo.
Dainius Pavalkis yra Europos Komisijos Mokslo ir inovacijų komisaro patarėjas, LSMU Kauno klinikų gydytojas – chirurgas, socialdemokratas
