Visi bandymai siekti veiksmingos ir skaidrios sveikatos sistemos bus bevaisiai, kol neprisiversime viešai kalbėti apie procesus ir sprendimus, vykstančius daug lemiančiame akademinės medicinos lygyje. Gera proga tam – paskelbtas konkursas Vilniaus universiteto ligoninės direktoriaus vietai užimti.
VU ligoninės steigėjai turi gerą galimybę nutraukti ydingas Vilniaus universiteto ligoninės plėtros ir veiklos tradicijas, pasirinkdami vadovą, kuris šių tradicijų nebetęs. Ar bus pasinaudota šia galimybe? Greitai sužinosime.
Pirmiausia pabrėšiu, kad mano kritika nėra nukreipta prieš VU ligoninę ar prieš joje dirbančius medikus. Kaip ir kitose Lietuvos gydymo įstaigose, taip ir VUL Santaros klinikose dirba geri gydytojai, slaugytojai, kiti darbuotojai. Klausimas yra kitas – kas, kieno priežiūroje ir kokiais principais grindžiant valdo šią įstaigą ir lemia jos plėtrą?
Sveikatos sistema, ir ypač tokių strategiškai svarbių gydymo įstaigų valdymas ARBA paklūsta šiuolaikiniams visuomenės sveikatos, sveikatos vadybos, ekonomikos, teisės, etikos principams, ARBA – jei nepaklūsta, tai iš esmės turime įteisintą korupcinės terpės persmelktą modelį, kuomet teisėsauga ir oficialūs antikorupciniai vajai bus bejėgiai.
Jei Lietuvos akademinėje medicinoje būtų nuosekliai taikomi šiuolaikiniai sveikatos mokslų (sveikatos politikos, ekonomikos ir vadybos) principai, tai atsakymas į klausimą – kokio vadovo reikia VU ligoninei – būtų steigėjams aiškus. Steigėjai pirmiausia privalo užtikrinti kad vadovas būtų nepriklausomas ir atsparus svarbioms rizikingoms įtakoms.
Visų pirma – įtakoms iš pačioje VU ligoninėje dirbančių specializuotos medicinos atstovų (ir už jų stovinčių brangių technologijų lobistų), kurie laiko Universiteto ligoninę tarsi nuosava įstaiga ir yra įsitikinę, kad jai turi vadovauti „savas“. Bet jei vėl, kaip būdavo iki šiol, bus patenkintas savanaudiškas įtakingos medicinos elito grupės reikalavimas turėti „savą vadovą“, tęsis skaidrumo ir viešumo vengiančių interesų grupių įtaka klinikinei ir akademinei veiklai.
Tokiu būdu, užsidarius sovietmečio medicinos vertybėmis grįstame ir nuo pat ligoninės atidarymo iki dabar savose sultyse verdančiame „dramblio kaulo bokšte“, proteguojami neskaidrūs vadybos ir plėtros mechanizmai. Šie sovietmečiu suklestėję mechanizmai palaiko žalingą Lietuvos sveikatos sistemai uždarumą, medicinos sričių plėtros netolygumą, „medicinos stebuklų“ ir „stebuklus darančių medikų“ mito eskalavimą, perteklinį ir neracionalų brangių technologijų naudojimą, VIP-inių pacientų protegavimą ir kitus neskaidrius procesus. Ir tai jau ne tik VU, VU ligoninės ir Vilniaus akademinės medicinos reputacijos klausimas. Tai jau visos Lietuvos sveikatos sistemos tvarumo klausimas.
Jei bus tęsiamos dabartinės Lietuvos akademinių ligoninių plėtros tradicijos, tai gilins jau dabar esančią sveikatos sistemos krizę.
Jei bus tęsiamos dabartinės Lietuvos akademinių ligoninių plėtros tradicijos, tai gilins jau dabar esančią sveikatos sistemos krizę ir netgi grės jos bankrotu.
Akademinė medicina turi didelę įtaką politikų, medikų, pacientų ir visų piliečių požiūriams į tai, kaip investuoti į sveikatą. Nuolat siunčiamos klaidinančios iš akademinių medicinos centrų žinios, kad žmonių sveikatą ir sveikatos sistemos sėkmę lemia galimybė gauti kuo daugiau ypatingų diagnostikos ir gydymo technologijų, persmelkė visą Lietuvos sveikatos sistemą, sukūrė per didelę priklausomybę nuo specializuotos medicinos, užaštrino eilių prie specialistų problemą, lėmė žmonių nepasitikėjimą bendros praktikos gydytojo institucija.
Du didieji Vilniaus ir Kauno elitinės medicinos centrai jau daug metų vystosi be reiklios politikų priežiūros. Būtent jų tvirta, abipusės naudos principais grįsta draugystė su politikais lėmė stiprėjantį „Titaniko fenomeną“ Lietuvos medicinos sistemoje. Kai dviejų įstaigų veiklos poreikiai viršija likusios sveikatos sistemos poreikius, visa sistema taip pavojingai pasvyra į vieną pusę, kad gali sulaukti „Titaniko“ likimo.
Situaciją galima buvo pakreipti sveikos sistemos plėtros kryptimi ne kartą, ir ypač apie 2000-uosius. Būtent tuo metu tarptautinių ekspertų grupė parengė puikų projektą, numačiusį kad artimoje ateityje Lietuvoje būtų ne daugiau kaip 20 (gal net užtektų 10–15) tolygiai po Lietuvos teritoriją išsidėsčiusių optimaliai veikiančių, tai yra ne per mažų ir ne per didelių rezidentūrinių ligoninių. Deja, būtent dėl profesūros savanaudiškų užgaidų (pvz., ciniškai ilgiems metams įteisinus rezidentus kaip studentus), šis planas buvo tada blokuotas, kaip ir kiti to laikotarpio bandymai skaidrinti sistemą.
Būtent tuo metu, rengiantis įsisavinti ES fondus, stiprėjo nevaldoma dviejų didžiųjų ligoninių plėtra, nustelbusi ir išbalansavusi visos sveikatos sistemos plėtrą. Akademinės medicinos elitas tuomet apsisprendė pasinaudoti per daug metų sukauptomis galiomis ir užvaldyti gausėjančius finansinius srautus. Abiejų didžiųjų ligoninių direktoriais tapo profesoriai, nors jų pagrindinė darbovietė šiaip jau yra universitetas, o ne ligoninė.
Kaip vienas iš patogių „stogų“, buvo naudojamas universitetų autonomijos principas.
Kartu, kaip vienas iš patogių „stogų“, buvo naudojamas universitetų autonomijos principas pagrįsti svarbiems, bet nebūtinai skaidriems ar visuomenės interesą atitinkantiems sprendimams, ir visų pirma – didžiulėms investicijoms be jokios nepriklausomos kaštų naudos analizės.
Galima būtų vardinti daug sveikatos vadybos principų, kurie ignoruojami Lietuvos medicinos viršūnėse. Ydinga yra turėti ne tik per mažas ligonines, kurių neracionaliai tankų tinklą Lietuva paveldėjo.
Lygiai taip pat yra ydinga turėti per dideles, kelių tūkstančių lovų ligonines, kurių veiksmingas valdymas tampa nebeįmanomas. Ir ypač ydinga turėti ligonines, kuriose profilinės klinikos lovų skaičius ir investicijų dydis muša rekordus. O tai priklauso nuo vidaus organo pavadinimo, to organo „prestižiškumo“, ir nuo to, kiek pagerintų paslaugų tos klinikos profesoriai yra suorganizavę svarbiems žmonėms ir jų artimiesiems.
O būtent tokios tradicijos, iki šiol laikomos stiprybėmis, daug metų de facto lėmė VU ligoninės Santariškėse plėtrą ir suformavo jos dabartinę infrastruktūrą bei vadybos ypatumus.
Atskira kalba būtų apie Vilniaus ir Kauno akademinės medicinos tarpusavio santykius, jų panašumus ir skirtumus. Tai įdomi tema, bet šįkart apsiribosiu įžvalga, kad Kauno medikų elitas visada turėjo pasiteisinimą – reikėjo būti budriems ir įtariems bei kurti savas plėtros gudrybes, konkuruojant su pranašesnėje geografinėje padėtyje esančia sostinės uni-ligonine.
Akivaizdu, kad dauguma svarbių žmonių ir ypač politikų, o dar daugiau jų artimųjų gyvena ir gydosi Vilniuje, o tai jau daug ką lemia, kai sistema neskaidri ir kai jos plėtra ir investicijų pramušinėjimas nulemti barterinių mainų. Kaip ten bebūtų, nesveika konkurencija tarp dviejų didžiulių ligoninių bei per didelė galių bei finansinių srautų koncentracija šiose įstaigose kelia ir kels su kiekvienais metais vis didesnes tvarumo problemas Lietuvos sveikatos sistemai.
Ar ne laikas kelti klausimą – kieno visa tai yra atsakomybė ir kaip suvaldyti šiuos procesus?
Tai kad gilioje krizėje yra Lietuvos provincijos medicina, iš esmės vėlgi yra dviejų didžiųjų ligoninių nesuvaldyto išsipūtimo pasekmė. Tokia nevaldoma plėtra, kai šimtais lovų skiriama atskiro vidaus organo ligoms gydyti, ir nesveika konkurencija tarp Vilniaus ir Kauno uni-ligoninių dėl nekontroliuojamų investicijų lėmė didžiulius iškraipymus įgyvendinant sveikatos politikos principus.
Man gali trūkti žinių vertinant Kauno situaciją, bet Vilniaus universitetinės medicinos plėtros ypatumus galiu komentuoti atsakingai.
2018 metais buvo progų VU ligoninės steigėjams pasvarstyti kritikų vis dažniau išsakomas pastabas. Džiaugiuosi, kad pavienes iniciatyvas skatinti viešumo procesus ir skaidrinti VU ligoninės veiklą palaikė vis daugiau piliečių. Ypač džiugino jaunųjų medikų pilietiškumas.
Pačioje VU ligoninėje, esant laikinajam vadovui, buvo stebimos pozityvios permainos.
Pačioje VU ligoninėje, esant laikinajam vadovui, buvo stebimos pozityvios permainos. Net Seime buvo atsisakyta ilgamečio tabu ir pabandyta, nors ir nedrąsiai, aptarinėti akademinės medicinos problemas atviriau negu iki šiol.
Tikėtasi kad ne tik SAM, bet ir VU vadovybė atkreips dėmesį į tai, kad būtent VU ligoninėje ignoruojami sveikatos politikos, ekonomikos ir vadybos pamatiniai principai. Juk būtent VU kaip vienas iš dviejų VU ligoninės steigėjų, yra lemiamas veikėjas sprendžiant, kokiu keliu pasuks VU ligoninė ir VU akademinė medicina.
Ne paslaptis, kad piktnaudžiavimas universiteto autonomija („vystome tokias sritis, kokias norime“) tampa priedanga neatitinkantiems valstybės ir visuomenės interesų procesams Medicinos fakulteto ir VU ligoninės veikloje. Į paribį nustumtos svarbios medicinos sritys – jei jos nepakankamai prestižinės ir gali apsieiti be superbrangių investicijų, jos laikomos antrarūšėmis.
Kenčia medicinos studijos, nes jas iškraipo įtakingesnių profesorių užgaidos turėti daug valandų ir etatų labai specializuotoms medicinos sritims. Abejotinų prioritetų įkaitais tapo sveikatos mokslai, kuriuose daug pseudomokslinio balasto, skirto labai reikalingiems šiai ydingai sistemai palaikyti „mokslininkų antpečiams“ – laipsniams ir vardams – gaminti. Jau net ir ligoninės direktorių renkant, paskelbiama, kad būtinas mokslo laipsnis biomedicinos mokslų srityje ir pedagoginis vardas. O kam tai?
VU vadovai turi [...] bent jau nebeproteguoti nevykusių tradicijų.
Todėl būtent VU vadovai turi apsispręsti dėl savo požiūrio į VU ligoninės veiklos ypatumus ir bent jau nebeproteguoti nevykusių tradicijų. Kitas kelias, jei būtų likta prie status quo, būtų grįstas senomis tradicijomis – įtarinėti kritikus sąmokslais, dangstyti rimtas vidines problemas ir ginti nuo sovietmečio užsilikusias tradicijas kaip Vilniaus medicinos stiprybes.
Kokia yra VU vadovybės pozicija šiais svarbiais klausimais? Kai teisėsauga pareiškė įtarimus VU ligoninės buvusiam direktoriui, VU Rektorius yra viešai pasakęs, kad dabar esą suvokta, jog ligoninės vadovas turėtų būti iš išorės. Tai buvo viltingas pareiškimas. Tačiau vėliau panašių pasisakymų nebesigirdėjo, ir galimas dalykas, kad VU vadovybė buvo įtikinta rinktis praeityje gerai įsisavintą scenarijų „priešai puola, reikia susitelkti ir apsiginti“.
Spėčiau, kad artėjant naujo VU ligoninės vadovo konkursui, VU vadovybės pozicija galėjo pasidaryti palanki jėgoms, kurios tikisi kad bus išsaugotas tradicijų nulemtas status quo („tai mūsų ligoninė, ir ją valdys mūsų žmogus“). Baigiantis 2018 metams VU Rektoriaus padaryti kai kurie sprendimai galėtų būti vertinami kaip apsisprendimas tęsti ilgametes ir, deja, ne geriausias Vilniaus akademinės medicinos tradicijas.
Nenustebčiau, jei SAM vadovybės raginimai susirūpinti VU ligoninės valdymo ypatumais gali būti nurašyti į ministro kaip „Kauno atstovo“ ketinimus padėti Kauno medicinai silpninant Vilniaus medicinos tvirtovę. Bent jau šitaip iki šiol VU vadovams buvo siūloma interpretuoti bandymus skaidrinti sostinės akademinės medicinos veiklą.
Todėl gali būti, kad daugiausiai šansų tapti VU ligoninės naujuoju direktoriumi turi ne nepriklausomas kandidatas (jei tokie apskritai ryšis pretenduoti nujausdami kontekstą) o būtent „savas“. Tokią nuojautą stiprina jau minėti konkurso sąlygose įkalti reikalavimai, kurie užkerta galimybę, kad direktoriumi taptų patyręs ir talentingas sveikatos vadybininkas (pasaulyje tokių yra daug, o ir Lietuvoje paieškojus atsirastų). Bet toks kandidatas netenkins sukurtų perteklinių reikalavimų – turėti biomedicinos mokslų daktaro laipsnį ir dargi pedagoginį vardą.
Atsiprašau už ironiją, bet kad būtų dar aiškiau, galima buvo įrašyti reikalavimą, kad kandidatas privalo dirbti VU ligoninėje, arba kad pedagoginis vardas turi būti suteiktas VU. Toks steigėjų apsisprendimas apsisaugoti nuo būtinų permainų reikštų korupcinio modelio tęstinumo palaiminimą, ir tai būtų prastas prognostinis ženklas akademinės medicinos ir visos Lietuvos medicinos ateičiai.
Minėdamas korupcinį modelį, kalbu apie tą minkštąją, de facto, o ne de jure korupciją, kuomet teisiškai viskas yra gerai, bet nuo to minkštumo šis neskaidrumo reiškinys nenustoja būti žalingas.
Seniai atėjo laikas baigti su akis badančioms anti-vadybos tradicijomis akademinėje medicinoje.
Mano įsitikinimu, jau seniai atėjo laikas baigti su akis badančioms anti-vadybos tradicijomis akademinėje medicinoje, kai medicinos profesorius aktyviai operuoja ar kitaip aktyviai gydo ligonius, dar dėsto ir daro mokslą, pakeliui tampa LMA akademiku, na, ir dar kartu vadovauja kelių tūkstančių lovų ligoninei.
Tokios praktikos kompromituoja Lietuvos akademinę mediciną ir užkrečia prastais papročiais visą Lietuvos sveikatos sistemą.
Išvados ir pasiūlymai.
Kaip nepriklausomas ekspertas, sukaupęs daug patirties vertindamas įvairių valstybių sveikatos politikos sėkmes ir nesėkmes, atsakingai dalinuosi ekspertine nuomone. O ji tokia: tai yra visiškai nepriimtina, kad Vilniaus universiteto ligoninės plėtra vyksta ignoruojant svarbius sveikatos politikos, ekonomikos ir vadybos principus.
Ironiška, kad tai vyksta klasikiniame Vilniaus universitete, kuriame be medicinos yra sėkmingai plėtojami ekonomikos, politikos bei vadybos mokslai. Bet klasikinio universiteto modelio pranašumais Vilniuje atsisakoma naudotis, paliekant visus sprendimus daryti modernių sveikatos politikos, vadybos ir ekonomikos principų vengiančiai biomedicinos specialistų grupei. Todėl sveikatos sistemai Vilniuje ir Lietuvoje išlieka grėsmė likti per siauro ir pasenusio modelio įkaite.
Ironiška ir paradoksali, retai pasitaikanti pasaulyje situacija būtų tai, kad atsirandant politikų valiai skaidrinti procesus strategiškai svarbiose medicinos įstaigose, tokioms pastangoms pasipriešintų Universitetas.
Ar VU ligoninės steigėjai ryšis ieškoti kitokio direktoriaus? Tokio, kuris būtų atgyvenusių papročių sistemai nesavas, ar bent jau nevisai savas? Kuris būtų nepakantus per daug dešimtmečių sustyguotoms Lietuvos akademinės medicinos tradicijoms, trukdančioms sveikatos sistemai pasveikti?
Valdžios atstovų, piliečių, eilinių medikų tarpe suvokimo, kad būtinos sisteminės permainos, randasi vis daugiau. Šiuo svarbiu momentu ypatingai svarbi tampa Vilniaus universiteto (nepainioti su VU MF) vadovų pozicija.
Vis dar turiu vilties, kad VU vadovybė imsis tikrosios VU ligoninės steigėjo misijos.
Esu, kaip ir kiti VU medicinos fakultetą baigę kolegos, VU patriotas, virš 40 gyvenimo metų susiejęs su Vilniaus universitetu, ir vis dar turiu vilties, kad VU vadovybė imsis tikrosios VU ligoninės steigėjo misijos, parodydama turinti stuburą bei atsparumą sąmokslo teorijoms ir nevykusioms tradicijoms.
Reikia tokių sprendimų, kurie paskatins viešumo ir skaidrumo procesus VU ligoninėje ir nebedangstys ydingų reiškinių, seniai tapusių „viešomis paslaptimis“. Garbingą Vilniaus universiteto vardą turinčioje ligoninėje turi pagaliau įsivyrauti šiuolaikiniai sveikatos politikos, ekonomikos ir vadybos principai. Už tai atsako ligoninės steigėjai.
Dainius Pūras yra Vilniaus universiteto profesorius, Jungtinių Tautų Specialusis pranešėjas teisei į sveikatą.
