Dainius Žalimas. Gal nelaukime, kol mus apgins? Ginkimės patys!

Valdžioje ginčijamasi, savaitę ar dvi Lietuvai reikės atlaikyti vienai, kol NATO sąjungininkių pajėgos ateis mūsų ginti. Bet niekas – nei dabar jau atsistatydinęs krašto apsaugos ministras, nei premjerė, nei Prezidentas – nesako, kad mes laikysimės ir ginsimės tiek, kiek reikės, iki pergalės.
Dainius Žalimas
Dainius Žalimas / Pauliaus Peleckio / BNS nuotr.

Nes čia – mūsų namai, mūsų valstybė, trauktis neturime kur ir nesitrauksime. Kaltiname lenkus ar vokiečius, kad jie kažko nepadarys, o iš valdžios man, kaip ir kiekvienam paprastam žmogui, norėtųsi girdėti, kad mes patys maksimaliai pasiruošę gynybai, kad kiekvienas žmogus žino, ką ir kada jam reikės daryti agresijos atveju.

Kur ta konsoliduojanti ir įkvepianti lyderystė? Norėtųsi matyti nors vieną lyderį su stuburu, kuris aiškiai pasakytų, kokie mūsų prioritetai ir koks mūsų planas. Taip, NATO sąjungininkės tikrai mus gins, bet pirmiausia turime gintis mes patys. Mes juk taip pat NATO.

Iš ekspertų, kariuomenės kūrėjų ir atsargos karininkų išgirdome apie jiems susikaupusius sopulius. Paaiškėjo, ko trūksta veiksmingai gynybai ir pergalei, pamatėme, kad ilgai buvome migdomi pažadais. Lietuvos priešai turėtų džiaugtis, kad kiršinama visuomenė, kartais labai aršiose po truputį atsiskleidžia paslapties apie mūsų pasirengimą ir trūkumus.

Taigi, jei būčiau Prezidentas, krašto apsaugos ministro klausčiau: kiek apsaugota mūsų oro erdvė, koks planas gintis? Ką turime padaryti šiandien, jei jau nepadarėme vakar ir prieš dvejus metus?

Mano manymu, be nors minimalaus oro gynybos skėčio bus sunku. Klausimas, ar čia užteks NATO sąjungininkių rotacinių pajėgų. Reikia suprasti, kad būtina bent viena oro gynybos sistema, kad apsaugotume kelis netoli esančius strateginius objektus nuo vidutinio nuotolio raketų.

Ar turime tokias sistemas, kurios pačios bendradarbiautų ir būtų sujungtos su kitomis mini sistemomis? Jei ukrainiečiai pasidarė savadarbių sistemų, tai kodėl mes negalime investuoti į vietinius prototipus? Taip pat kurti įrangą, kuri padėtų trikdyti priešų operacijas. Elektroninės kovos priemonės, kaip matome iš Ukrainos pamokų, irgi yra labai svarbus komponentas.

Aš suprantu, kad mes, paprasti žmonės, nematome tikrųjų gynybos planų (tokiu tikrai nelaikau Valstybės gynimo tarybos patvirtinto viešai skelbiamo plano). Tačiau kyla klausimų dėl valdžios neužtikrintumo. Kodėl Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, atsargos karininkai kritikuoja valdžios sprendimus dėl ginkluotės įsigijimo? Kodėl priimant tokius milijardinės vertės sprendimus nedalyvauja skirtingas nuomones turintys ekspertai? Kaip rasti geriausius ir efektyviausius krašto apsaugos sistemai skiriamų lėšų panaudojimo būdus?

Jei būčiau Prezidentas, Krašto apsaugos ministro klausčiau: kodėl iki šiol neparengtas mūsų rezervas ir pilietinė visuomenė?

Visuomenė bauginama, kalbama apie galimas agresijos datas – nuo gero pusmečio iki šešerių metų. Tačiau visiškai negirdime apie tai, kokia bus kiekvieno iš mūsų užduotis ir darbas kriziniu atveju. Kaip liūdnai ironizavo atsargos pulkininkas Vaidotas Malinionis, „valdininkams karas Ukrainoje didelio įspūdžio nepadarė“, atrodytų, mūsų pasirengimas vyksta senuoju taikos meto tempu ir pagal „ramaus miego“ meto taisykles.

Rezervo kariai, aktyvios pilietinės bendruomenės jau seniai klausia, ką darysime, o atsakymo vis dar nėra. Pavyzdžiui, kodėl iki šiol nesuformuoti ir neveikia komendantiniai vienetai, štabai? Žinoma, būtina sparčiai plėsti Šaulių sąjungą, įtraukti kuo daugiau jaunųjų šaulių, mokytis iš žmonių, turinčių konkrečios karinės patirties.

Iš didinamo gynybos biudžeto kurkime šaulio krepšelį, kuris apimtų bazinį šaulio paketą (apranga, atitinkama įranga, ginklai), kad jo nereikėtų už savo pinigus medžioti patiems šauliams. Akivaizdžiai privalome turėti visiškai parengtas gerokai gausesnes pajėgas krizės atvejui.

Jeigu kažkas galvoja, kad pilietinė visuomenė karo metu pati susiorganizuos, tai yra iliuzija. Viskas tam turi būti parengta šiandien.

Jei būčiau Prezidentas, krašto apsaugos ministro klausčiau: kodėl mes neturime kibernetinių karių?

Vėl pamiršta kibernetinė ir informacinė erdvė. Praėjo kone ketveri kadencijos metai, o kur yra ši kariuomenė, kiek turime parengtų šios srities žmonių? O juk kibernetinė kariuomenė taip pat yra aktyvios gynybos elementas.

Matome, kokią žalą daro kibernetiniai įsilaužėliai. Mūsų priešų doktrinoje turėtų būti ir, tikiu, kad yra tokia vizija: iš pradžių reikia sukelti sumaištį, pavyzdžiui, sutrinka elektros tiekimas, ryšio operatorių veikla, eismo valdymo sistemos, stringa ligoninių darbas; po to paaiškėja, kad mes nesame pasiruošę.

Žmonės būtų irzlūs, suaktyvėtų rašistinė penktoji kolona. Neiššovę nei vieno šūvio, mes galime būti jau pralaimėję. Todėl mums būtini jau paruošti žmonės – šimtai, gal tūkstančiai jų, kurie saugotų nuo kibernetinių antpuolių ir atliktų informacinį darbą.

Jei būčiau Prezidentas, krašto apsaugos ministro klausčiau: kodėl vietinė gynybos pramonė remiama tik kalbomis?

Būdami skaičiumi mažesni, privalome būti pažangesni technologiškai. Kaip tai pasiekti? Pirmiausia per stiprią vietinę gynybos pramonę, kuri sudarytų prielaidas turėti modernią kariuomenę ir karius.

Gerai, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerija ėmėsi lyderystės padėti vietinei gynybos pramonei. Bet dar yra daug darbų, kuriuos reiktų padaryti.

Pavyzdžiui, iš tiesų, o ne vien žodžiais, skatinti ir auginti vietinę gynybos pramonę per tiesioginius užsakymus, kai valstybė pirktų bent 20–30 proc. produkcijos iš Lietuvos gynybos pramonės. Jeigu nėra tiesioginių vietinių užsakymų, mūsų gamintojams mažiau palankiomis sąlygomis tenka konkuruoti su senbuviais Vakarų valstybių gamintojais, kurie yra tiesiogiai palaikomi savo šalių vyriausybių ir dažnu atveju laimi ne produkto kokybe, bet patirtimi ir lobizmu.

Jei lietuviška įmonė neturi vietinių pardavimų, jos produkcijos neperka nacionalinė kariuomenė, tai į užsienio rinką praktiškai nepateksi: jei esi neįdomus Lietuvai, kodėl tavimi turėtų domėtis ir pasitikėti kiti? Tai yra stabdis nacionalinei gynybos pramonei.

Taigi reikia specialios programos Lietuvos gynybos verslui. Tam, kad būtų kuriamos naujos technologijos, tobulinamos esamos. Be to, juk suprantame, kad agresijos atveju privalėsime turėti išvystytas patikimas tiekimo grandines (tobula būtų turėti lietuviškas), vietinio remonto galimybes, vietinius specialistus. Tik taip galėsime užsitikrinti patikimą gynybą.

Taigi, jei būčiau Prezidentas, jau prieš dvejus metus būčiau uždavęs šiuos klausimus ir šiandien sakyčiau Lietuvos žmonėms: mes turime aiškų planą ir žinome, kaip laimėti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis