Tačiau šiandien daugiau apie tai, kaip mes patys suvokiame Kovo 11-osios principus. Šioje srityje pakito nemažai. Prieš 11 metų būtų sunkiau formuluoti pavadinimą „Kovo 11-osios principai ir Konstitucija“, nes buvo maža šiai temai aktualaus oficialaus Konstitucijos aiškinimo, kurį formuluoja Konstitucinis Teismas. Tik moksliniu lygiu būtų tekę samprotauti, kas yra tie Kovo 11-osios principai ir koks jų santykis su Konstitucija. 2013 m. vasario 22 d., 2014 m. kovo 18 d. ir 2020 m. liepos 30 d. Konstitucinio Teismo nutarimai tokią padėtį pakeitė iš esmės mokslinių tyrimų rezultatus pavertę oficialiąja konstitucine doktrina.
Paskutiniajame 2020 m. liepos 30 d. Konstitucinio Teismo nutarime 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ (Kovo 11-osios Aktas) įvardintas kaip vienas iš trijų Lietuvos valstybės pamatinių konstitucinių aktų (kartu su Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nutarimu (Nepriklausomybės Aktu) ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija). Suprantama, jis tam tikra prasme subordinuotas 1918-ųjų Nepriklausomybės Aktui, nes kyla iš pastarojo ir skirtas jam įgyvendinti. Tačiau kartu Kovo 11-osios Aktas yra ikikonstitucinio ir net virškonstitucinio pobūdžio. Jis negali būti pakeistas ar atšauktas, nes priimtas tuometinės Tautos atstovybės, turėjusios atkuriamojo pobūdžio valdžios įgaliojimus. Į Kovo 11-osios Akto nuostatas būtina atsižvelgti aiškinant fundamentalųjį Konstitucijos 1 straipsnį, įtvirtinantį nepakeičiamas (amžinąsias) konstitucines vertybes – valstybės nepriklausomybę, demokratiją ir prigimtinį žmogaus teisių pobūdį.
Kovo 11-osios principais vadinu tuos tarptautinius teisinius ir konstitucinius principus, kurie vienokia ar kitokia forma fiksuoti Kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo priimtuose penkiuose aktuose, iš kurių svarbiausias – minėtasis Aktas dėl Nepriklausomos Lietuvos Valstybės atstatymo. Taigi kokie yra Kovo 11-osios principai, kuriais grįstas šalies nepriklausomybės atkūrimas ir įtvirtinimas, šiuolaikinės Lietuvos valstybės tarptautinis teisinis statusas bei konstitucinė santvarka?
Pagrindinis Kovo 11-osios tikslas buvo atkurti „1940 metais svetimos jėgos panaikintą Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymą“. Apie šią kertinę Kovo 11-osios Akto nuostatą ir sukasi dauguma žemiau minimų principų. Ši nuostata visų pirma suponuoja 1940 metais Lietuvos valstybės patirtos prievartos neteisėtumą.
Taigi pirmasis Kovo 11-osios principas yra niekinis Molotovo-Ribentropo pakto pobūdis. Slaptieji Sovietų Sąjungos ir Vokietijos susitarimai (Molotovo-Ribentropo paktas) buvo reiškė ne ką kita, o susitarimą pasidalinti kitų valstybių teritoriją ir vykdyti agresiją prieš jas, įskaitant bendrą nacių-sovietų agresiją prieš Lenkiją. Savaime suprantama, tokie susitarimai negali būti laikoma teisiškai galiojusiais, nes pažeidė tokius pagrindinius tarptautinės teisės principus, kaip pagarba kitų valstybių suverenitetui ir agresyvaus karo draudimas. Jau 1932 metais susiformavo Stimsono doktrina, pagal kurią negalėjo būti pripažįstamos sutartys, prieštaraujančios agresijos draudimo principui ir trečiųjų šalių suverenitetui.
Antrasis Kovo 11-osios principas – niekinis SSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką pobūdis. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga įvykdė agresijos aktą prieš Lietuvą, - įsiveržė ginkluotosiomis pajėgomis į Lietuvos teritoriją, nors karo ir nepaskelbė (būtent toks agresijos aktas, konkretizuojantis agresyvaus karo draudimą, buvo įvardintas 1933 m. liepos 5 d. dvišalėje Lietuvos ir Sovietų Sąjungos konvencijoje dėl užpuolimo sąvokos apibrėžimo). Agresijos tęsinys buvo Lietuvos teritorijos užėmimas (okupacija) ir aneksija (formalus jos prijungimas). Lietuvos sutikimas su sovietų ginkluotųjų pajėgų įvedimu tokio teisinio vertinimo nekeičia, nes pats sutikimas buvo išgautas grasinant jėga ir ją naudojant (turiu omenyje sovietų ginkluotas provokacijas 1940 m. birželio 15 d. naktį), todėl tarptautinės teisės požiūriu nėra galiojantis ir negali įteisinti agresijos akto. Niurnbergo tribunolas analogišką nacistinės Vokietijos prievartą prieš Austriją, Čekoslovakiją ir kai kurias kitas valstybes įvertino kaip agresiją, nes sutikimą su nacių intervencija laikė teisiškai nereikšmingu, kadangi lemiamas veiksnys buvo karinė galia ir agresoriaus metodai. Dar įdomiau, kad ir pati Sovietų Sąjunga 1938-1939 metais smerkė tokią nacių agresiją ypač dėl to, kad ją buvo mėginta pridengti formuojant marionetines „liaudies vyriausybes“, kaip 1940 metais Lietuvoje. Tad iš nacių pasiskolinti argumentai sovietų agresijai prieš Lietuvą paneigti yra, ko gero, vienas iš iškalbingiausių šiuolaikinės Rusijos politikos paradoksų.
Šiame kontekste ypač svarbus trečiasis Kovo 11-osios principas – bendrasis teisės principas ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda). Taikant šį principą logiškai gaunamos kelios svarbios išvados.
Pirma, Sovietų Sąjunga agresijos būdu negalėjo įgyti jokių teisių į Lietuvos Respublikos teritoriją ir Lietuvos teritorija tarptautinės teisės požiūriu niekada nebuvo Sovietų Sąjungos sudėtinė dalis. Tarptautinės teisės požiūriu sovietų įvykdytas Lietuvos teritorijos prisijungimas (aneksija) buvo niekinis, ir Lietuvos teritorija buvo sovietų okupuota, bet ne jiems priklausanti teritorija. Tad Konstitucinis Teismas konstatavo kaip visuotinai žinomą faktą konstatavo, kad 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS įvykdyta Lietuvos Respublikos teritorijos aneksija, kaip agresijos tęsinys, buvo niekinis aktas, todėl Lietuvos Respublikos teritorija tarptautinės teisės požiūriu buvo okupuota kitos valstybės ir niekada nebuvo teisėta SSRS dalis.
Antra, Lietuva 1990 metais neišstojo iš Sovietų Sąjungos, o remdamasi tarptautine teise atkūrė savo nepriklausomybę. Jai negalėjo būti taikomi jokie sovietų įstatymai, reglamentuojantys sovietinių respublikų statusą ir jų „išstojimo“ (secesijos) teisę. Kadangi Lietuvos teritorija tarptautinės teisės požiūriu nebuvo SSRS dalis, tai ji į SSRS ir „neįstojo“, todėl ir negalėjo išstoti. Kovo 11-oji reiškė ne kokį nors išstojimą, o išsivadavimą iš užsienio okupacijos.
Trečia, Lietuvos SSR (TSR) buvo neteisėta sovietų struktūra, sukurta okupuotoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai buvo būtent SSRS struktūra, o ne kokia nors Lietuvos valstybingumo forma, ne koks nors Lietuvos valstybės tęsinys. Savaime suprantama, jokio teisinio ryšio tarp neteisėtos kitos valstybės struktūros, tegu ir veikusios okupuotoje Lietuvos teritorijoje, ir nepriklausomos Lietuvos valstybės būti negali; Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba, kaip Tautos nerinkta, o svetimos valstybės vienintelės ir valdančiosios komunistų partijos paskirta institucija, negalėjo turėti jokių įgaliojimų spręsti kitos valstybės – Lietuvos Respublikos – reikalų. Todėl mėginimai sieti, tegu politiškai ir reikšmingą 1990 m. vasario 7 d. Lietuvos TSR AT nutarimą (paradoksalu, bet juo buvo pripažintas Lietuvos TSR įsteigimo ir Lietuvos teritorijos aneksijos neteisėtumas), su Kovo 11-ąja teisiškai yra visiškai nepagrįsti. Juolab kad nutarime buvo išreikštas ketinimas derėtis dėl to, kas net negalėjo būti derybų objektu, - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tokioms deryboms komunistų partijos parinkti Lietuvos TSR AT deputatai negalėjo turėti Tautos įgaliojimų. 1990 m. vasario 7 d. nutarimas veikiau buvo politinis ir taktinis LKP, kuri kontroliavo Lietuvos TSR AT, žingsnis siekiant neatsilikti nuo Tautos Sąjūdžio. Kovo 11-osios Aktas galėjo būti priimtas ir nesant Lietuvos TSR AT 1990 m. vasario 7 d. nutarimo.
Ketvirta, pati svarbiausia principo ex injuria jus non oritur pasekmė yra Lietuvos valstybės tęstinumas, - tai, kad nepaisant teritorijos okupacijos ir beveik visų valstybės institucijų sunaikinimo, Lietuvos valstybė, kaip atskiras tarptautinės teisės subjektas, neišnyko ir egzistavo toliau. Bene geriausiai tai iliustravo daugiau kaip pusšimčio (daugumos iš 1940 metais egzistavusių) valstybių visus penkis okupacijos dešimtmečius nuosekliai vykdyta aneksijos nepripažinimo politika, - jau minėtos 1932 metų Stimsono doktrinos, pagal kurią negali būti pripažįstami teisėtu teritorijos įgijimas jėga, įgyvendinimas. Minėtas gyvasis Lietuvos Respublikos tęstinumo pavyzdys yra unikali Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje veikla, kuriai 1940-1983 metais vadovavo S. Lozoraitis vyresnysis, nuo 1983 metų – S. Bačkis, o Lietuvos Respublikos diplomatiniu atstovu JAV nuo 1987 metų buvo S. Lozoraitis jaunesnysis. Tai buvo vienintelės visą okupacijos laikotarpiu veikusios Lietuvos Respublikos institucijos ir pareigūnai. Suprantama, reikšmingiausia čia yra Tautos valia ginti savo valstybę. Todėl pasipriešinimas okupacijai siekiant atkurti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę taip pat yra Lietuvos valstybės tęstinumo ramstis. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad 1944–1953 m. organizuota ginkluota Lietuvos Respublikos piliečių kova su sovietine okupacija vertintina kaip Lietuvos valstybės savigyna, t. y. karas prieš užsienio valstybės okupaciją.
Šiuo požiūriu Konstitucinis Teismas yra aiškiai konstatavęs, kad tarnyba Lietuvos vastybei okupacijos metais galima laikyti tik tarnybą Lietuvos diplomatinėje tarnyboje užsienyje ir partizanų savanoriškose ginkluotosiose pajėgose. Šios ginkluotosios pajėgos pripažįstamos Lietuvos Respublikos ginkluotosiomis pajėgomis, o jų politinė ir karinė vadovybė – LLKS Taryba – tuometine vienintele teisėta aukščiausiąja Lietuvos Respublikos valdžia (Tautos atstovybe). Todėl būtent LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija, o ne Lietuvos TSR konstitucijos yra Lietuvos konstitucinės teisės šaltinis. Konstitucinis Teismas pripažino, kad šia LLKS Tarybos deklaracija deklaracija Lietuvos valstybė įsipareigojo laikytis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos.
Tuo tarpu, kaip minėjau, Lietuvos TSR ar LKP pareigūnai buvo ne Lietuvos valstybės, o ją okupavusios Sovietų Sąjungos pareigūnais. Buvimas „gilioje dvasinėje rezistencijoje“ naudojantis spec. gyvenamojo fondo, spec. transporto, spec. parduotuvių, spec. gydymo ir poilsio įstaigų bei panašiomis nomenklatūrinėmis privilegojimis negali būti konstituciškai pripažintas tarnyba Lietuvos valstybei.
Taigi ketvirtasis Kovo 11-osios principas yra Lietuvos valstybės tęstinumas, kuris yra nepriklausomybės atkūrimo pagrindas. Jis reiškė tai, kad Lietuva nėra nauja valstybė, o egzistuojanti nuo 1918 metų valstybė, kuri atkuria savo pažeistas teises – suverenių galių vykdymą, sutrikdytą okupacijos. Tuo pačiu galima kalbėti ir iš valstybės tęstinumo kylantį Lietuvos valstybės tapatumą (identitetą), suponuojantį 1918 metais įkurtos ir 1990 metais atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, tapatumą. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimas buvo grindžiamas Lietuvos valstybės tęstinumu, kuris reiškia, kad 1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvos Respubliką pradėta SSRS agresija (Lietuvos Respublikos teritorijos okupacija ir aneksija) nepanaikino Lietuvos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, ir jos suverenių galių; Kovo 11-osoos Akte konstatuojamas ne tik Lietuvos valstybės tęstinumas, bet ir jos tapatumas: atkūrusi nepriklausomybę, Lietuvos Respublika tarptautinės ir konstitucinės teisės požiūriu yra Lietuvos valstybei, prieš kurią 1940 m. birželio 15 d. buvo pradėta SSRS agresija, tapatus teisės subjektas.
Todėl dažnai nuskambantys teiginiai, kad Kovo 11-ąją minimas Lietuvos valstybės gimtadienis, nėra teisiniu požiūriu tikslūs. Minime būtent Nepriklausomybės atkūrimo metines, kai tuo tarpu pačiai šiuolaikinei Lietuvos valstybei yra 103-eji metai.
Penktasis Kovo 11-osios principas išplaukia iš ankstesniųjų principų, - Lietuvos Respublika nėra SSRS teisių perėmėja, nes niekada nebuvo Sovietų Sąjungos dalis ir jokių suverenių teisių okupuotoje Lietuvos teritorijoje sovietai įgyti negalėjo. Tai reiškia, kad Lietuvai neprivalomos nei sovietų sudarytos sutartys, nei skolos. Lietuva nieko nėra skolinga Rusijai už okupaciją, o atvirkščiai, gali būti keliamas tik Rusijos, kuri yra SSRS tęsėja, atsakomybės už sovietinę Lietuvos okupaciją klausimas.
Šeštasis Kovo 11-osios principas yra tas, kad tarptautinės teisės požiūriu 1991 metais buvo pripažinta ne Lietuvos valstybė, o nauja Lietuvos valstybės vyriausybė (valdžia). Kaip tuo metu komentavo ne vienos užsienio valstybės atstovas, Lietuvos valstybė buvo pripažinta dar tarpukariu (1918-1923 metais) ir šis pripažinimas tebegaliojo, nes nebuvo pripažinta Lietuvos aneksija. Tačiau dėl okupacijos nesant Lietuvos vyriausybės, po 1990 m. kovo 11 d. reikėjo pripažinti Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą ir jo suformuotas institucijas, kaip naują šalies vyriausybę (valdžią), galinčią atstovauti nuo 1918 metų egzistuojančiai Lietuvos valstybei.
Septintasis Kovo 11-osios principas yra Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas, kylantis iš Lietuvos valstybės tęstinumo. Kaip ne kartą konstatavo ir Konstitucinis Teismas, kadangi agresija prieš Lietuvos Respubliką buvo neteisėta, tai ir Sovietų Sąjungos pilietybės primetimas Lietuvos Respublikos piliečiams buvo niekinis. Tarptautinė teisė aiškiai uždraudžia okupuojančiai valstybei reikalauti iš okupuotos šalies piliečių lojalumo (pilietybės) santykių, kaip ir imti juos į okupacinę kariuomenę. Tad SSRS pasų išdavimas ir jų naudojimas Lietuvos piliečiams negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių. Visi Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. turėję asmenys ir jų vaikai laikytini Lietuvos Respublikos piliečiais pagal kilmę, o ne įgijusiais Lietuvos Respublikos pilietybę jau po 1990 m. kovo 11 d.
Pagaliau yra ir aštuntasis Kovo 11-osios principas, kuris nepelnytai mažiau pastebimas ir kurio turinį įžvelgti gali būti sunkiau, bet kuris yra neišvengiamas Kovo 11-osios tikslas ir pasekmė. Tai – Demokratija, nes Kovo 11-osios Aktas reiškia ne bet kokios, o demokratinės Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą.
Demokratija, priešingai gana paplitusiam supratimui, nėra daugumos diktatūra, kurios sąlygomis mažuma besąlygiškai turi paklusti. Demokratija yra ir pagarba kiekvieno žmogaus orumui, be kita ko, tarpusavio pagarbos kultūra. Todėl ji nedera su patyčiomis ir įžeidinėjimais, kurių mes apsčiai prisiklausėme pastaruoju metu. Nedera ji ir su tokia viešojoje erdvėje matomų asmenų propaguojama diskusijų kultūra, kuri reiškiasi paskalų skleidimu, etikečių klijavimu ir ad hominem argumentais.
Beje, Demokratija nedera ir su nomenklatūrinėmis privilegijomis, apie kurias minėjau. Konstitucija yra piliečių lygybės, o ne privilegijų aktas. Todėl Konstituciniam Teismui ne kartą teko pabrėžti, kad tam tikras socialinis statusas, profesija ar užsiėmimas (pavyzdžiui, buvimas prezidento sutuoktiniu, dvasininku ar teisėju) nėra pagrindas tuos asmenis nepagrįstai išskirti iš visuomenės. Tai yra pagrindas diegti vakarietišką lygiateisiškumo standartą, pagal kurį visuomenė nėra skirstoma į partinį ar profesinį elitą ir jį aptarnaujantį personalą. Tačiau specifiniai lygiateisiškumo aspektai, ypač kiek jie susiję su teismine valdžia, nusipelno atskiro dėmesio.
Be Demokratijos, Kovo 11-oji yra drąsos ir asmeninės atsakomybės simbolis. Jeigu Signatarai nebūtų išdrįsę ir prisiėmę atsakomybę už lemtingus Lietuvai sprendimus, nebeturėtume šiandien ir šios diskusijos temos. Todėl linkiu teisingo pasirinkimo, drąsos ir atsakomybės.
Su Kovo 11-ąja!
Dainius Žalimas – Mykolo Romerio universiteto profesorius, Konstitucinio Teismo pirmininkas
