Noriu atkreipti dėmesį į tai, kaip skaldoma visuomenė, visus nors kiek teigiamai apie sovietmetį atsiliepiančius asmenis suplakant į vieną.
Nostalgija praeičiai – nebūtini buvusios santvarkos ilgesys
Dažnai girdime kalbas apie tai, kad dalis visuomenės ilgisi sovietmečio ir netgi norėtų atkurti senąją santvarką. Tačiau mano patirtis bendraujant su vyresnės kartos žmonėmis rodo, kad situacija yra kur kas sudėtingesnė. Nors yra ir tokių, kurie idealizuoja sovietmetį, daugelis tiesiog ilgisi stabilumo, jaunystės ir to, ką jie sieja su tuo laikotarpiu. Jų vertinimai dažnai yra susiję su asmenine patirtimi, o ne su politinėmis pažiūromis.
Kartą vyresnio amžiaus bičiulis išsikalbėjo, o išsakytos mintys man padeda suprasti vyresnių žmonių prisiminimus apie sovietinius metus ir netgi pyktį, kai apie šį laikotarpį kalbama pabrėžiant tik okupacijos faktą.
„Kai mokėmės mokykloje, nieko nežinojome apie trėmimus ir tai, kaip Lietuva tapo SSRS nare. Mano tėvai nieko apie tai nepasakojo, kaip vėliau sakė, dėl to, kad vaikai neturėtume problemų mokykloje ir kitur.
Tais tarybiniais laikais susituokiau, sukūriau šeimą, auginome vaikus. Buvome labai laimingi, mėgavomės tuo, ką galėjome tuo metu turėti. Nes ir nežinojome, kad gyvenimas gali būti kitoks.
Tai buvo mano jaunystės, meilės, vaikų auginimo metas, kuris visiems laikams liko pats brangiausias. Turbūt visiems žmonėms jaunystės laikas lieka brangiausiu.
Todėl tuomet, kai mano kartą vadina tarybinių laikų aukomis, sugadintais žmonėmis, kažkokiais antrarūšiais ar vatnikais, nes neva labai ilgimės tų laikų, mane ir mano bendraamžius apima pyktis. Ne, ne tų laikų pasiilgstame, o visko, kas susiję su mūsų jaunyste, mūsų gražiausiais metais. Suprask tai, ir suprasi mane, kitus žmones, kurie gyveno tame laikmetyje, kai nuo jų valios mažai kas priklausė“, – pasakojo bičiulis.
Sunkiai Laisvės pradžiai ne visi buvo pasirengę
Iš tiesų, perėjimas iš okupacinio laikotarpio daugeliui buvo sunkus. Atsimenu ir pats tuos gana vargingus 1990-1994 metus. Ne visi buvo apsukrūs ir supirko investicinius čekius, įsigijo gamyklas ir pradėjo verslus. Tūkstančiai neįsivaizdavo, kad turės patys rūpintis savo gyvenimais. Ne vienas, netekęs darbo ir neradęs kito būdo pasirūpinti šeima, pasidavė, paniro į alkoholį.
Dar sunkiau buvo kaime. Vaikystėje ten praleisdavau vasaras ir mačiau kolūkiečių gyvenimą. Mano darbštus senelis augino kiaules ir uždarbiavo grodamas vestuvėse bei laidotuvėse, nepatyrė nepritekliaus. Tačiau nepriklausomybės pradžioje jį sukrėtė infliacija – pardavęs penkias kiaules berods už 1000 talonų (1991-1993 metais buvo tokie laikini pinigai) netrukus už vieną paršiuką sumokėjo tą pačią sumą. Toks pinigų nuvertėjimas jam buvo šokas.
V.Landsbergio atsakas į piktus kaltinimus
Visą savo širdgėlą ir pasipiktinimą buvę kolūkiečiai nukreipė į esančius valdžioje, tradiciškai visas galimas nuodėmes sukariant Vytautui Landsbergiui. Žmogui, kurio ir bendražygių drąsos ir sumanumo dėka apskritai galime džiaugtis Laisve.
Šis pyktis vis dar gyvas kai kuriose bendruomenėse, ypač tarp žmonių, kurių gyvenimas buvo susijęs su kolūkių sistema. Šios bendruomenės dažnai kaltina valdžioje esančius politikus dėl ekonominių sunkumų, nors istorinės aplinkybės buvo sudėtingesnės.
Kai iš tiesų kolūkius išdraskė patys pirmininkai ir kolūkiečiai, daug kur fermas po plytą išnešioję. O pats V.Landsbergis viename susitikime Šiaulių rajone puikiai sureagavo eilinį kartą užsipultas. „Nėra nė vieno įstatymo, kuris draustų kolūkius. Jeigu tik kas pageidaujate, galite juos susikurti iš naujo. Tik teks vėl į bendrą nuosavybę sunešti žemės ūkio padargus, išsidalintą techniką, gyvulius ir, svarbiausia, grąžinti atsiimtas žemes. Jei tik norite, galite atkurti kolūkius. Pažadu, kad pats asmeniškai jums padėsiu tai padaryti“, – viename tekste cituojamas V.Landsbergis.
Nereikėtų žaizdų aštrinti
Kaip Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė yra sakiusi, „reikia pripažinti, kad tai, kas mums nutiko 1990 metais buvo trauma. Tai reiktų gydyti, bet niekas niekada to nedarė“.
Žmonės, patyrę sunkumus pereinant į nepriklausomybę, ir dabar tarp mūsų. Ne visi suvokė nepriklausomybę kaip išsivadavimą, sugrįžimą į normalų gyvenimą, į savo valstybę, pabėgimą iš okupacijos kalėjimo.
Ta žmonių patirtis ir nesuvokimas iki galo, kas įvyko, sprogo per 1992 metų Seimo rinkimus, kuriuos laimėjo buvusi komunistų partija. Žmonės, kurie jaučiasi nesuprasti ir atskirti, dažnai savo pyktį išlieja per rinkimus, balsuodami vis už naujus gelbėtojus.
Ir per šiuos rinkimus matysime, kaip dalies rinkėjų balsus lengvai susirenka radikalios politinės jėgos, susiburiančios prieš rinkimus.
Suvilioja rinkėjus, kuriems trūksta nuoširdaus bendravimo, atjautos dėl jų patirtų išgyvenimų. Ne, šios žaizdos dar neužgijo. Ir neužgis, jeigu kitaip mąstančius ir kitokią patirtį iš sovietmečio turinčius vadinsime negražiai ar visaip tyčiosimės.
Tokios žymos tik gilina visuomenės skilimą ir neleidžia mums žengti į priekį. Vietoj to, turėtume siekti tarpusavio supratimo ir ieškoti būdų, kaip išgydyti istorines žaizdas. Tik taip galime sukurti vieningą ir stiprią Lietuvą.