Dar kartą „muša, nes myli” ir kam tai nepatinka
Pagalba smurto aukoms – sunkus ir atsakingas darbas. Mano kolegės iš nevyriausybinių organizacijų (NVO), kurios tą darbą dirba po 10, 15 ar net 20 metų, patvirtins, kad jis ir labai nedėkingas. Taip yra todėl, kad ilgas buvimas santykiuose, kur prieš moterį smurtaujama, padaro savo „juodą darbą”, suformuoja įsikalbėtą bejėgiškumą, baimę keisti gyvenimą, o neretai ir – potrauminio streso sutrikimą.
Su aukomis dirbantys specialistai žino, kad moterys gali „atkristi”, susitaikyti su smurtautoju, pakeisti parodymus, po to gėdytis grįžti pas konsultantę, nes jaučiasi ją apvylusios: būna atvejų, kai, susitikusios, pereina į kitą gatvės pusę, kad nereikėtų susidurti akis į akį.
Moteris akcentuoju todėl, kad Policijos departamento duomenimis tarp besikreipiančių pagalbos jų yra net 95 procentai, ir todėl, kad ES programiniuose dokumentuose jau praėjusiame amžiuje įvardinta, kad smurtas prieš moteris atsiranda dėl lyčių galios disproporcijos visuomenėje, o ne šiaip dėl kažkokių „blogiukų ar girtuoklių mušimosi”.
Viščiukus skaičiuoja rudenį. Kaip skaičiuosime „pasveikusius” nuo smurto?
Tas vadavimasis iš smurtinių santykių vyksta ilgą laiką, atkritimai kartojasi, todėl greitų, lengvai suskaičiuojamų rezultatų nėra ir negali būti. Betgi finansuojanti pagalbos teikimą Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (LR SADM) nori tą rezultatą suskaičiuoti, juk reikia sužinoti, gal įmanoma kažką sutaupyti? Nesvarbu, kad šiuo atveju tas taupymas vyktų žmogaus saugumo ar net gyvybės sąskaita.
Bet kaip pamatuoti pagalbą teikiančių organizacijų darbo efektyvumą? Gal suskaičiuoti, kiek konsultuotų moterų nutraukdamos smurtinius santykius išliko gyvos? Amerikiečių duomenimis, tikimybė tuo metu būti nužudytoms išauga net 75 (!) procentais.
Beje, tos, kurios impulso neįveikė, nuteisiamos, kaip viršijusios būtinąją gintį, nes Lietuvos teisėje patirtas smurtas nėra nei švelninanti, nei išteisinanti aplinkybė.
Ar, atvirkščiai, skaičiuoti, kiek moterų nenužudė smurtautojų po eilinės išgyventos atakos? Išsiverkė tamsiame kampe, išsigydė sulaužytą nosį ar išdraskytą vaginą, bet įveikė impulsą vienu peilio smūgiu viską užbaigti.
Beje, tos, kurios impulso neįveikė, nuteisiamos, kaip viršijusios būtinąją gintį, nes Lietuvos teisėje patirtas smurtas nėra nei švelninanti, nei išteisinanti aplinkybė.
O gal, geriausias to efektyvumo įrodymas būtų tai, kad moterys, ir neišsiskirtų, ir pagalbos kreiptis nustotų? Būtų „nušauti du zuikiai”: pagerinta nusikalstamumo statistika ir išsaugota tradicinė šeima su savo vertybėmis, kuriomis remiantis vyras – patriarchas kontroliuoja ir valdo „savo moterį”, jausdamas šventą pareigą ją „sutvarkyti”. Šis variantas gražiai susišauktų ir su Romos katalikų bažnyčios giesmelę giedančių visu būriu dagių, vareikių ir gražulių požiūriu.
Lyčių (ne)lygybės ministerija?
Panašu, kad tokią išeitį renkasi ir vis skirtingų partijų deleguotų ministrų vadovaujama LR SADM, kuriai (o, likimo ironija), priskirtos ir lygių galimybių ministerijos funkcijos.
Jau dešimt metų stebiu šios ministerijos veiklą ir matau, kaip įnirtingai iš programinių dokumentų trinamas smurto šeimoje, kaip su lyčių nelygybe susijusio reiškinio supratimas ir įvardijimas, kaip užsispyrusiai jos tarnautojai (kurie, be abejo, labiau mėgsta būti vadinami valdininkais) laiko smurto mažinimo programas šeimos ir bendruomenių, o ne lygių galimybių skyriuose (prisiminkime, juk šeimą, kokia ji bebūtų reikia IŠSAUGOTI).
Kaip smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir tęstinės pagalbos aukoms finansavimo konkursų jau kelinti metai nesugebama paskelbti anksčiau rugpjūčio mėnesio, o finansavimas konkurso laimėtojus pasiekia lapkritį (priminsiu, kad tai – visų metų darbui skirtos lėšos).
Lietuviškieji saliamonai
Neseniai LR SADM pasiūlė Veiksmų planą, kuriame numatyti veiksmai įgyvendinti jau keletą metų marinuojamai Valstybinei smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos teikimo nukentėjusiems asmenims 2014–2020 metų programai. Ir ką mes regime plane?
Ne valdininkai turi valdyti pilietinę visuomenę, o tarnautojai – dirbti viešojo intereso ir tos visuomenės labui.
Ogi – „Skirti lėšų savivaldybių įstaigoms, teikiančioms socialines paslaugas, ilgalaikę psichologinę pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims”. Kodėl savivaldybių įstaigoms, o ne NVO, kurios tą jau daro ir turi įdirbį?
Ar ne todėl, kad už ES dotacijas regionuose pastatyti krizių centrai stovi beveik tušti, o klientus jų užpildymui reikia vos ne sugaudyti?
O ar gali būti kitaip su tokiu „valstybiniu” požiūriu, kai į „mišrias socialines paslaugas” sumetami visų rūšių klientai: išėję iš kalėjimo, benamiai, priklausomi nuo narkotikų ir…. smurtą patyrusios moterys? Ir kai, apgyvendinę nukentėjusiąją, savivaldybės įstaigos darbuotojos lygiai 17 val. užrakina „saugaus prieglobsčio duris, palikdamos klientę vieną (tikras atvejis, savivaldybė autorei ir redakcijai žinoma).
Kas bus, jei po 17 val. kils gaisras? Jei vienos užrakintos moters (priminsime, dažnai kenčiančios nuo potrauminio streso sutrikimo) fizinei ar ar psichinei sveikatai kils pavojus? Ir ar ji spės prisišaukti pagalbą? Tai, matyt, nerūpi nei ministerijos, nei savivaldybių tarnautojams.
Bet, keista, tai rūpi mums, nevyriausybininkėms. Todėl liepos mėnesį atlikome beveik beprecedentį žygį – net 14 organizacijų raštu kreipėsi į valstybės vadovus dėl klientui palankių paslaugų žlugdymo bei prieštaraujančio ES gerąjai praktikai NVO išstūmimo iš smurto artimoje aplinkoje įveikimo proceso.
ES programiniuose dokumentuose jau praėjusiame amžiuje įvardinta, kad smurtas prieš moteris atsiranda dėl lyčių galios disproporcijos visuomenėje, o ne šiaip dėl kažkokių „blogiukų ar girtuoklių mušimosi”.
Ne valdininkai turi valdyti pilietinę visuomenę, o tarnautojai – dirbti viešojo intereso ir tos visuomenės labui.
Ir ne viena ponia, kad ir iš pavyzdinės biudžetinės įstaigos, tarsi koks „pilkasis kardinolas”, beveik kiekviename SADM posėdyje akcentuojanti, kokie netikę tie nevyriausybininkai, ir kaip jie blogai dirba, turėtų formuoti bemaž visą smurto įveikimo socialinę politiką valstybėje.
Tą politiką turėtume kurti mes visi, nesiskirstydami į sektorius, o siekdami glaudesnio bendradarbiavimo ne tik „vardan tos, Lietuvos”, bet ir vardan žmogaus teisių gynimo ir gyvybių išsaugojimo. Juk yra Lietuvoje organizacijų, kurios dirba ‚ne valdiškai”, kurios turi ilgametę patirtį ir dega idėja sumažinti smurto apraiškas, tereikia tik netrukdyti joms ir skirti adekvatų institucinį rėmimą.
Daiva Baranauskienė yra Kauno moterų draugijos direktorė.
