Kartu visi mes atsisukome tada į institucijas – kaip ir kodėl?
Net teisės aktas, skelbęs R.Abramovičiaus vaikų pilietybės įgijimo faktą, iki šiol užslaptintas dėl, kaip teigiama, asmens duomenų apsaugos.
Prieš mėnesį institucijoms ši naujiena tarsi buvo staigmena – Migracijos departamentas situaciją pakomentavo vangiai, taip ir neatsakydamas į paprastą aiškų klausimą – ar pats Romanas Abramovičius ir jo vaikai turi Lietuvos pilietybę?
Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė apie tai, kad R.Abramovičiaus vaikai turi Lietuvos pilietybę ir net neseniai atsinaujino galioti baigusius lietuviškus pasus, irgi sužinojo tik žurnalistams nutekinus informaciją.
Įsivaizduokime valstybės nacionalinio saugumo politiką, kai vieno didžiausių rusų oligarchų vaikams išduodami lietuviški pasai, kurie gali būti panaudoti ir sankcionuoto turto slėpimui, o apie tai sužinome ne iš atsakingų institucijų, bet iš žurnalistų?
Dar gruodžio mėnesį Migracijos departamentas „nusprendė atlikti tyrimą“ ir, panašu, rado dar daugiau Lietuvos piliečių, susijusių su ES sankcionuotais asmenimis.
Kodėl šį tyrimą nuspręsta atlikti praėjus beveik dvejiems metams po Rusijos pilno masto pradėto karo Ukrainoje ir kodėl oligarchų vaikų pilietybės tiek visuomenei, tiek pačių atsakingų institucijų vadovams yra paslaptis, klausimai išlieka.
Bet pažiūrėkime į problemą iš dar arčiau.
Viena iš Migracijos departamento veiklų – tai Lietuvos Respublikos pilietybės panaikinimas arba jos suteikimas.
Turbūt dažnas, bandęs atsistatyti Lietuvos pilietybę, priklausančią jam pagal kraujo liniją ar remiantis Pilietybės įstatyme numatytomis sąlygomis, gali paliudyti, kad turėjo praeiti kryžiaus kelius tam, kad gautų lietuvišką pasą.
Ne vienas užsienio lietuvis yra pasakęs – kai susiduri su tokiu biurokratiniu aparatu, kuriam visiškai nesvarbu, turės jie Lietuvos pilietį, ar neturės, nebesinori nei grįžti į tą Lietuvą, nei jai kurti.
Biurokratiški dvigubų apostilių pateikiamiems dokumentams reikalavimai ar neargumentuoti, dažnai ant absurdo ribos balansuojantys reikalavimai, pavyzdžiui, atsiminti ir pateikti prosenelių mamų pavardes bei dokumentus, patvirtinančius tų prosenelių mamų gyvenamosios vietos adresus (kalba eina maždaug apie 1850-uosius metus!), pristatyti užsienio valstybėse išduotus dokumentus, kurie net neegzistuoja (Migracijos departamentas įsitikinęs, jog užsienio institucijos gali „iškepti“ bet kokią pažymą tiksliai pagal Lietuvos biurokratų susigalvotas užgaidas), metų metus nesibaigiantis „itin slaptas dokumentų nagrinėjimas“, per kurį baigia galioti pareiškėjų pasai, vėl ir vėl keičiamos procedūros, vėl iš naujo reikalaujama tų pačių dokumentų, tik jau naujų kopijų ir dar patvirtintų kitokio notaro ir kitokia tvarka...
Procesas ilgainiui buvo tiek apaugęs paties Migracijos departamento prisikurtų teisinių barjerų, sudėtingų aprašų ir neaiškių procedūrų, vedusių žmones į teisinius akligatvius, jog teliko Seimui imtis Pilietybės įstatymo nuostatų patikslinimo.
Taip 2022 metais parlamentarai pademonstravo politinę valią, siekdami nepalikti „pilkos zonos“ Migracijos departamento savivalei ir interpretacijoms, bet užvis svarbiausia – palengvinti ir aiškiai apibrėžti procedūras žmonėms, kuriems įstatymas numato teisę į pilietybės atkūrimą.
Ir jau net nebeverta kalbėti apie tai, kad vien per praėjusius metus Migracijos departamentas vienašališkai panaikino apie tūkstančio Lietuvos piliečių pilietybes, daugiausia – dėl įgytos kitos šalies pilietybės.
Kai kurie užsienio lietuviai bijo kreiptis į Migracijos departamentą dėl jų vaikų Lietuvos pilietybės atstatymo (tą emigrantų vaikams daugeliu atvejų garantuoja Pilietybės įstatyme numatytos išimtys), nes bijo, jog patys praras lietuvišką pasą.
Kyla natūralus klausimas, kodėl mes galime pasirūpinti oligarchų vaikų pasais, akylai saugoti jų privatumą ir „nepastebėti“ jų tiesioginių sąsajų su vienu didžiausių putino žmogžudiškos politikos rėmėju, bet turime pakankamai resursų ir galimybių, o užvis daugiausia noro kurti vis naujas kliūtis lojaliems, į sankcijų sąrašus neįtrauktiems, vakarietiškas vertybes išpažįstantiems Lietuvos piliečiams ar turintiems teisę jais tapti?
Kodėl mūsų institucijos taip entuziastingai „rūpinasi“ kiekvienu lietuviu, galimai įgijusiu kitos šalies pilietybę, tačiau per beveik dvejus metus net nesugeba patikrinti, ar sankcionuoti žmonės pasinaudodami įgyta Lietuvos pilietybe neslepia kokio sankcionuoto turto?
Kodėl neužsidega raudonos įspėjimo lemputės, kai ant pareigūno stalo atsiranda dokumentas su sankcionuoto asmens pavarde, bet įsijungia šimtai saugiklių, kai, pavyzdžiui, JAV lietuvis pateikia prašymą atkurti savo prosenelio turėtą ir bėgant nuo karo ar gresiančios sovietų tremties prarastą Lietuvos pilietybę?
Kodėl užuot pasirūpinę lojaliais savo šalies piliečiais, darome viską, kad juos menkintumėm, atiminėtumėm, stabdytumėm?
Taigi, ar žinote savo promočiutės mamos pavardę ir galite parūpinti dokumentą, įrodantį jos gyvenamosios vietos adresą?
Ir ar pateiksite nuo sovietų režimo ar Holokausto bėgusio senelio kelionės bilietą?
Ne? Tuomet pamirškite ir Lietuvos pilietybę.
