Nors šiuo metu užsienyje veikia virš dviejų šimtų lituanistinių mokyklų ir juose mokosi apie 9000 vaikų, tačiau jų svarba mažai akcentuojama. Kyla klausimas, kiek visuomenė jas pažįsta, kiek suvokia tokių mokyklų svarbą?
Daryta apklausa parodė, kad Lietuvoje apie lituanistines savaitgalines mokyklas, veikiančias užsienyje, žino tik apie 7 proc. respondentų. Labai mažas skaičius palyginus emigracijos iš Lietuvos mastą – emigracija yra palietusi kone kiekvieną šeimą mūsų šalyje. Virš šimto tūkstančių užsienyje gyvenančių vaikų turi senelius, dėdes, tetas, gimines, kurie gyvena Lietuvoje. Jie išgyvena, kad sunkai susišneka su savo brangiais artimaisiais, bet visgi neskatina lankyti savaitgalinių lituanistinių mokyklų dažnai dėl vienintelės priežasties – nežinojimo, kad tokios egzistuoja.
Esu girdėjusi posakį, kad geriausiai mažieji lietuviukai pramoksta kalbėti lietuviškai pabuvę vasarą pas senelius. Būnant lietuviškoje aplinkoje, dvikalbiai vaikai iš tiesų praturtina savo lietuvių kalbos žodyną, prisimena rečiau vartojamus ir jau primirštus žodžius. Tačiau kelių mėnesių vasarą nepakanka. Į pagalbą ateina visus mokslo metus savaitgaliais veikiančios lituanistinės mokyklos, kuriose pasišventę mokytojai stengiasi, kad mažieji mokinukai tobulintų savo paveldėtąją kalbą.
Didžiausia šių mokyklų specifika – dvikalbiai, kartais trikalbiai vaikai, kurie paveldėtosios lietuvių kalbos mokosi tik šeimoje ir savaitgalinėse mokyklose. Visa juos supanti kalbinė ir kultūrinė aplinka neformuoja lietuviško identiteto, o dar sudėtingiau yra išsaugoti kalbą šeimose, kuriose lietuvių kalba nėra puoselėjama. Mišriose šeimose augantiems vaikams yra ypatingai sunku.
Dėl šios priežasties lituanistinių mokyklų mokytojų laukia daug iššūkių – kaip vienoje klasėje mokyti skirtingo amžiaus, skirtingo kalbinio lygio vaikus. Lietuviškos švietimo programos, skirtos Lietuvos bendrojo ugdymo mokykloms, netinka. Neatitinka mokymo valandų skaičius, reikalavimai, bazinės mokinių žinios. Savaitgalinėse mokyklose lietuvių kalba mokoma ne tik lietuvių kalbos pamokose, bet ir mokant istorijos, gamtos pažinimo, per meninę išraišką. Kiekviena mažiausia proga naudojama skatinti vaikus kalbėti lietuviškai, ne vietos kalba, kuria jiems bendrauti yra žymiai paprasčiau.
Lietuviškos švietimo programos, skirtos Lietuvos bendrojo ugdymo mokykloms, netinka.
Tokio tipo mokyklų mokytojai – dažniausiai dirbantys savanoriškais pagrindais – ieško išradingų būdų įdiegti vaikams meilę Lietuvai, jos kalbai ir kultūrai. Jais dalinasi susirinkę metiniuose sąskrydžiuose, bendrauja ir geria kiekvieną žodį ir priima kiekvieną patarimą, kuris padeda sudominti jaunuosius mokinukus.
Todėl lituanistinių užsienyje veikiančių mokyklų mokytojai ypatingai nusipelno pagarbos ir vertinimo. Jeigu jau eilę metų kalbame apie mokytojo profesijos prestižiškumą, tame pačiame sąraše turi atsidurti ir savaitgalinių užsienyje veikiančių lituanistinių mokyklų mokytojai. Daugiausia jų dėka pavyksta išsaugoti lietuvių kalbą ateities kartoms. Gera girdėti niekada Lietuvoje neviešėjusių lietuvių kilmės vaikų, besimokančių šeštadieninėse mokyklose nuostatą, kad lietuvių kalba yra jiems svarbi ir stengiasi ja kalbėti.
