Taip jau susiklostė, kad Lietuva yra nedidelė diasporinė tauta. Po nepriklausomybės atkūrimo iš šalies studijuoti, dirbti, kurti šeimas išvyko nemaža dalis Lietuvos piliečių. Išvykusiems pilietybė yra tvirtas ryšys su gimtine.
Kalbant apie pilietybės išsaugojimo referendumą, visų pirma turėtume kalbėti apie kontekstą, apie precedentus ir terpę jiems vykti. Kitaip tariant – apie mus pačius.
Mūsų sunki istorinė praeitis, mūsų praeities šmėklos labai dažnai mus verčia elgtis pagal griežtus standartus. Ir tai suprantama, nes daugybę metų tai buvo mūsų išgyvenimo garantas. Tačiau laikai pasikeitė, o ar pasikeitėme mes? Kartais, stebint virtualią, o ir tikrąją realybę, susidaro įspūdis, kad jos negrįžtamai susipynė ir dauguma įsivaizduoja, kad teisinė Valstybė yra kuriama portalų ar socialinių tinklų komentaruose – tai ypač gerai parodė pastarieji mėnesiai, jei kalbėsime išskirtinai apie Lietuvos Respublikos pilietybę.
Pilietybė yra ne Vilniaus ar Kauno naujametinė eglė, pilietybė nėra ir prekė, kuria galima pasigrožėti parduotuvėje. Pilietybė nėra ir terpė, atvira spekuliacijoms, kaip, deja, nutiko pastaruoju laiku. Pilietybė tai yra garbė, tai yra didžiulė atsakomybė, pilietybė tai yra ir pasididžiavimas, galimybės. O ir nauda, būkime atviri.
Taip, bent jau turėtų būti idealiu atveju. Tačiau gyvenimas yra visoks, ne vien tik idealus, o ypač šiandien, karo ir sumaišties akivaizdoje. Todėl šiandien, kaip niekad svarbūs yra susitarimai, o susitarus – sutarimo vykdymas ir laikymasis. Mes norime, kad mūsų žmonės didžiuotųsi būdami lietuviais, tačiau labai dažnai patys nuleidžiame kartelę iki turgavietės lygio, taip sudarydami terpę įvairiausioms spekuliacijoms ar perteklinėms emocijoms.
Net ir ypač globaliame nūdienos pasaulyje, jokia valstybė neegzistuoja be piliečių. Mes galime paniekinamai sakyti, jog, na ir kas, „tegu važiuoja“ ar dar blogiau: „visi išvažiuoja, paskutinysis teuždega šviesą“. Galime teigti, kad nėra kito kelio, kaip tik vienintelė, prigimtinė pilietybė, kitaip tariant „emigravęs ir tokiu būdu Tėvynę išdavęs, nebevertas jos“. Pasaulis pasikeitė, keistis privalome ir mes. Ir ne vien tik dėl magiškojo „trys milijonai“ skaičiaus pasaulio šalių
statistikoje. Kur kas yra svarbiau kiekvieno piliečio galimybės o ir valstybės komfortą išsaugant savo piliečius. Tikriausiai paklausite, ar kalbant apie pilietybę, mes galime kalbėti apie naudą ar komfortą? Taip, realybė rodo, kad ne tik galime, bet jau ir reikia.
Abipusę naudą – piliečiui ir jo Valstybei. Arba Valstybei ir jo piliečiui.
Referendumas – yra būtent tas įrankis, kuris leis susitvarkyti ypač aktualius klausimus vakarietiškai, taip, kaip tose šalyse, į kurias lygiuojamės ar noriai keliamės gyventi.
Todėl šioje vietoje aš noriu grįžti prie bendrų susitarimų ir mūsų įgūdžių jų laikytis. Bendrai sutarti dėl pilietybės išsaugojimo, tačiau vėliau, to susitarimo ir laikytis.
Referendumas – yra aukščiausio lygio susitarimas tarp piliečio ir Valstybės. Mes dar nesame iki galo išmokę domėtis savimi, savo rūpesčiais ir problemomis, atvirkščiai, dažnai laukiame „nuleidimo iš viršaus“, a priori pasiryžę jį sutikti priešiškai. Todėl šis referendumas yra galimybė tai pakeisti, galimybė spręsti savo ateitį, savo vaikų ateitį, pakeisti tą iki kaulų smegenų mumyse įsišaknijusį požiūrį, jog „mano balsas vis tiek nieko nelemia“ ar „vis tiek nieko nepakeisi“.
Tavo balsas lemia, jei tik apsispręsi spręsti.
