Teismų praktikoje nurodoma, kad privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamumas yra prioritetinis prieš valstybės pageidavimą saugoti savo kultūrinį identitetą. Teismai atsižvelgia į tai, kad ribojant asmens teisę pasirinkti savo pavardę, neprieštaraujančią viešajai tvarkai ir gerai moralei, asmeniui sukeliami dideli nepatogumai, turint skirtingai rašomas sutuoktinių pavardes.
Paprastai teismai daro išvadą, kad draudimas įrašyti pareiškėjo pavardę su raide „w“, taip pat valstybinės lietuvių kalbos prioriteto besąlyginis gynimas yra neproporcingas pareiškėjų ir jų šeimos narių patiriamiems nepatogumams. Be to, teismo vertinimu, turi būti gerbiama bei užtikrinama ir pareiškėjos teisė pasirinkti sutuoktinio pavardę, t. y. tokią sutuoktinio pavardę, kuri nurodoma visuose dokumentuose, įskaitant ir dokumentus, rašomus lietuvių kalba.
Nėra įrodymų, patvirtinančių, jog pavardėse, varduose „w, q, x“ raidžių rašymas būtų sukėlęs neigiamas pasekmes bei pakenkęs valstybinei kalbai. Taip pat noriu pabrėžti, kad pavardės rašymas lotyniškais rašmenimis nekeičia lietuvių kalbos abėcėlės ar gramatikos. Nuo 1922 m., lietuvių kalbai jau turint valstybinės kalbos statusą, svetimvardžių rašymas originalo kalba nebuvo laikomas Konstitucijos ar valstybinės kalbos pažeidimu. 1938m. Seimo priimto Pavardžių rašymo įstatymo 22 punkte nurodyta: „Nelietuvio pavardė rašoma pagal lietuvių kalbos ir rašybos dėsnius, bet ji gali būti rašoma ir taip, kaip savo kalba rašosi jos turėtojas, jei to jis pageidauja ir jei tos kalbos raidynas lotyniškas.“ Po karo okupacinės valdžios nurodymu buvo pašalinta lotynų kalba, o visi užsienio tikriniai vardai privalomi pradėti rašyti pagal apytikrį tarimą rusų kalbos pavyzdžiu.
Šis įstatymas atsakytų didžia dalimi mūsų diasporos poreikį – pavardes lotyniško pagrindo rašmenimis, pagal ICAO taisykles (be diakritinių ženklų), galėtų rašyti su užsieniečiu santuoką sudaręs ir pavardę pasiėmęs Lietuvos Respublikos pilietis ar pilietė, taip pat ir tokių sutuoktinių vaikai, šaltiniu laikant sutuoktinio dokumentą. Šia galimybe išsaugoti originalią pavardę taip pat galėtų pasinaudoti užsienio valstybės pilietis, tapęs Lietuvos Respublikos piliečiu – tai aktualu mišrioms šeimoms, grįžusioms gyventi į Lietuvą.
Taip pat šis įstatymas pasitarnautų tautinėms bendruomenėms, pavyzdžiui, totorių, kurių pavardės jau nuo XV-XIV a. rašomos lotyniškais rašmenimis. Pagal registrų centrą, Lietuvoje vis dar gyvena virš 1600 totorių. Neturime pamiršti registrų centre registruotų ir latvių (apie 1400), vokiečių (virš 2000), kuriems svarbi dvigubų raidžių rašyba (pav., Annika, Annija).
Konstitucinis teismas 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime aiškindamas savo 1999 m. spalio 21 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo LR piliečio pase“ atitikimo LR Konstitucijai“. Pažymėjo, kad „lietuvių kalbos rašmenis ir su jų naudojimu susijusius esminius klausimus, inter alia atitinkamos transkripcijos principus, pagal Konstituciją turi apibrėžti įstatymų leidėjas arba jo įgaliota institucija.“
Šis įstatymo projektas atsižvelgia į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įgaliotos institucijos pastabas, kurios neprieštarauja sutuoktinių, jų vaikų ar užsieniečių, tapusių Lietuvos Respublikos piliečiais originalių pavardžių rašymui asmens dokumentuose, atsispindi šiame įstatymo projekte.
Priimtas įstatymas pagelbės išvengti komplikacijų įrašant asmens dokumente originalią pavardę, ir išvaduos lietuvių kilmės žmones ir Lietuvos Respublikos piliečius nuo pažeminimo einant kryžiaus kelius bandant atgauti savo tapatybės dalį – gimimu ar santuokoje įgytą originalią pavardę. Mano gyvenimo užsienyje patirtis byloja, kad net nebe lietuviškas pavardęs nešiojantys lietuvių kilmės žmonės savo lietuvišką tapatybę išsaugo per kelias kartas ir ne ką mažiau myli Lietuvą už tuos, kurių pavardės parašytos pagal lietuvių kalbos taisykles.
