Tiesa, auka turėjo galimybę kreiptis su pareiškimu į policiją, tačiau tai beveik neveikė, nes aukos netikėjo, kad gaus pagalbą, o ir policija nerodė entuziazmo dėl vyravusio požiūrio.
Kai prieš ketverius metų įsigaliojo ir pradėjo veikti naujasis įstatymas, kurį daugelis tuomet vertino skeptiškai kaip neperspektyvų, pirmiausiai pamatėme gąsdinantį vaizdelį – smurtas tarsi epidemija, apėmusi mūsų šeimas, kai kenčia dažniausiai moterys, kai jos nesaugiausios savo namuose.
Statistika iškalbinga – 2012 m. užregistruota 18 268, 2013 m. – 21 615, 2014 m. – jau 29 339 pranešimai apie smurtą artimoje aplinkoje. Kadangi įstatyme nevienareikšmiškai pasakyta, kad tai kriminalinis nusikaltimas, buvo ženkliai „pagerintas“ bendras nusikalstamumo rodiklis – 2014 m. smurto atvejai artimoje aplinkoje sudarė 12,5 proc. nusikaltimų.
Ar matydami statistiką elgiamės adekvačiai, ar skiriame pakankamai dėmesio aukų apsaugai, prevencijai, pagaliau – giluminių priežasčių analizei ir jų šalinimui? Atsakymas vienareikšmis – ne.
Teisybė, kad savame krašte pranašu nebūsi, tad ir aš į juos nepretenduoju, o remiuosi Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto rekomendacijomis Lietuvai, kurios buvo pateiktos 2014 m. liepą.
Vertindamas mūsų pastangas mažinti smurtą prieš moteris, Komitetas išreiškė susirūpinimą dėl smurto paplitimo, dėl to, kad neturime visa apimančios strategijos, skirtos panaikinti visų rūšių smurtą prieš moteris. Taip pat buvo akcentuota problema dėl nepakankamo veiklos krypčių ir priemonių veiksmingumo vertinimo, kas leistų sėkmingiau judėti į priekį.
Savo rekomendacijose Komitetas ypač akcentavo būtinybę paspartinti Europos Tarybos konvencijos „Dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos bei šalinimo“ ratifikavimą, mūsų nacionalinių teisės aktų suderinimą. Tai yra vadinamosios Stambulo konvencijos įgyvendinimas.
Lietuva Stambulo konvenciją pasirašė dar 2013 metais, tačiau ratifikavimo procesas užstrigo dėl visiškai nesuvokiamų priežasčių, suveikus absurdiškiems, iš kosmoso susigaudytiems argumentams.
Beje, šią konvenciją jau yra pasirašiusios 36, ratifikavusios – 14 šalių, iš kurių 8 – Europos Sąjungos. Būtent Stambulo konvencija yra dokumentas, kuriame nurodomos kompleksinės priemonės ir strategija smurto prieš moteris mažinimo srityje, pradedant visapuse pagalba aukoms, baigiant prevencija, darbu su smurtautojais ir pareigūnų gebėjimų stiprinimu.
Konvencijos ratifikavimas galėtų tapti tikru proveržiu, kuriant efektyvią kovos su smurtu sistemą Lietuvoje, tačiau… Ar nesant politines valios šiam žingsniui situacija beviltiška? Ar turint puikias gaires būtina laukti ratifikavimo, kaip signalo veikti?
Gal galime patys priimti visapusę ir ilgalaikę Valstybinę smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos teikimo nukentėjusiems asmenims programą, kurti efektyvesnę krizių centrų ir socialinių paslaugų sistemą, stiprinti specializuotą pagalbą aukoms?
Niekas nedraudžia visa tai daryti jau dabar, nieko nelaukiant. Bėda, kad viskas atsiremia į valdininkus ir sprendimų priėmėjus, kurių prioritetų skalėje smurto artimoje aplinkoje tiesiog nėra. Jei būtų kitaip, šiai sričiai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skirtų ne 700 tūkst. eurų, o bent penkiskart daugiau.
Yra, kaip yra. Lapkričio 25 d. prasideda tradicinis renginių ciklas „16 dienų prieš smurtą prieš moteris“. Kiekvienais metais šiuo ciklu nevyriausybinės organizacijos primena, kad neturime teisės likti abejingi, kai šalia kenčia moterys ir vaikai. Gal pagaliau tai pažadins palaimingai snaudžiančią ministeriją?
Dalia Kuodytė yra Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narė, Liberalų sąjūdžio kandidatė į socialinės apsaugos ir darbo ministrus
