Puiki to iliustracija – žmonių nuostatų ir elgesio pokyčiai. Pernai socialiniuose tinkluose netilo diskusijos dėl to, kad „Barbora“ naudoja per daug plastiko maišelių, o dabar visi džiaugiasi, kad parduotuvėse bandelės tuose pačiuose plastiko maišeliuose saugiai supakuotos po vieną. Vos prieš keletą mėnesių internete skambėjo raginimai boikotuoti visą „Grigeo“ produkciją, o jau netrukus žmonės stovėjo eilėse, kad galėtų įsigyti tualetinio popieriaus – nekreipdami dėmesio, kas jį pagamino. Akivaizdu, kad pandemija pakeitė vartotojų požiūrį ir tarsi atidėjo socialinę atsakomybę į antrą planą, pirmajame įsitvirtinus sveikatos ir saugumo prioritetui.
Ar šis dramatiškas pokytis tik trumpalaikis ekstremalios situacijos sukeltas efektas? O gal tai naujos realybės pradžia, kai tokios temos kaip aplinkosauga, klimato kaita bus ilgam nustumtos į antrąjį planą sveikatos ir ekonomikos iššūkių? Kaip COVID-19 pakeis įmonių socialinę atsakomybę?
Pirma, pasikeis naujų grėsmių ir iššūkių vertinimas. Pasaulis pamatė, ką reiškia visuotinė pandemija. Akivaizdu, kad dabartinė kova su koronavirusu yra tik kova su pasekmėmis. Pažvelgus į priežastis, matome, kad jos susijusios su žmogaus ūkinės veiklos sukeltais ekosistemų ir bioįvairovės pokyčiais bei klimato kaita. Tad galima daryti prielaidą, kad tokios temos, kaip klimato kaitos įtaka naujoms ligoms turės daug didesnį svorį nei iki šiol, kuomet jos buvo traktuojamos labiau kaip „moksline fantastika“. Atsiras nauji aplinkosaugos aspektai, susiję su sveikata ir dėl to kur kas jautresni bei reikalaujantys veikti neatidėliojant. Ypač turint galvoje, kad, dėl didėjančio žmonių skaičiaus, ūkinės veiklos plėtros ir klimato kaitos, tikimybė sulaukti naujų nepažintų virusų yra didelė – anot Jungtinių Tautų ataskaitų, nauja infekcinė liga atsiranda vidutiniškai kas 4 mėnesius.
Pasaulis pamatė, ką reiškia visuotinė pandemija. Akivaizdu, kad dabartinė kova su koronavirusu yra tik kova su pasekmėmis.
Antra, pandemija yra aiškus pavojaus „skambutis“ veikti. Gali būti, kad per pandemijos sukeltą ekonominę krizę dalis verslų sustabdys savo socialinės atsakomybės iniciatyvas siekdami sutaupyti. Toks sprendimas bus tarsi lakmuso popierėlis, kuris parodys tikrąjį socialinės atsakomybės vaidmenį kiekvienoje įmonėje – ar tai yra verslo strategijos dalis, ar daugiau filantropija ir viešieji ryšiai.
Visgi, tikėtina jog verslas, kuris yra iš tiesų mato strateginę socialinės atsakomybės vertę, nuo savo įsipareigojimų po pandemijos nenusigręš, o net juos sustiprins. Investuotojai taip pat veikiausiai atsigavus ekonomikai ir toliau prioritetą teiks investicijoms į socialiai atsakingas verslo sritis. COVID-19 parodė, koks pasaulis yra trapus ir kokia galėtų būti realybė, nesusitvarkius su globaliais iššūkiais. Įprasta pasaulio tvarka (bussiness as usual) tokiu atveju nebetenka prasmės. Tad brandžiam verslui pandemija taps „skambučiu“ pabusti ir veikti dar atsakingiau.
Trečia, ateina laikas atsakyti pagrindinį klausimą. Neseniai Yuvalis Noah Harari savo knygoje rašė apie tai, kaip žmonijai paskutinis likęs žingsnis šiame amžiuje yra siekti nemirtingumo. Tačiau pandemija akimirksniu sugrąžino prie esminių savisaugos ir išgyvenimo instinktų. Tai reiškia, kad net jei trumpuoju laikotarpiu koncentruosimės į ekonomikos atsigavimą, visuomenės lūkestis globalių problemų atžvilgiu ilgainiui gali pasikeisti pakankamai drastiškai. O valstybės ir verslas imdamiesi priemonių pandemijai suvaldyti įrodė, kad tokiose situacijose galima susitelkti.
Tad pagrindinis klausimas – ar būsime pajėgūs išlaikyti panašaus lygio susitelkimą ir mobilizaciją kovojant su dabartinių problemų priežastimis, bene svarbiausia kurių yra klimato kaita? Kitaip tariant, ar esame pasiruošę „perkrauti“ savo santykį su gamta?
Dr. Dalius Misiūnas yra ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius.
