Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Dalius Misiūnas: Kas bendro tarp „Ignitis“, „Grigeo Klaipėda“ ir „Maximos“?

Pastaruoju metu stebėjome tris atvejus, kuomet stambios Lietuvos įmonės susidūrė su rimtais išbandymais. Ne šiaip sau įmonės, o didžiausia Valstybės valdoma grupė, viena ryškiausių biržos bendrovių ir didžiausias lietuviškas verslas.
Dalius Misiūnas
Dalius Misiūnas / ISM nuotr.

Žiniasklaida, ekspertai ir visa visuomenė aktyviai sekė įvykius ir dalinosi savo vertinimais. Daug kas šias situacijas akcentavo kaip „komunikacijos krizes“, tačiau jose galima įžvelgti kur kas daugiau nei komunikaciją.

Iš tiesų, svarbiausia dalis, į kurią buvo sutelktas visas dėmesys, buvo įmonių reakcija ir situacijos valdymas. Įdomu tai, kad reakcija visose trijose situacijose buvo panaši, tarsi visose jose patarinėtų vienas ir tas pats konsultantas. Viskas prasidėdavo nuo ignoravimo. Vėliau, jau kilus skandalui, buvo atsiprašymas „už kitus“. Tada pasiteisinimas, kad viskas ne taip, kaip atrodo ir, galiausiai, baigdavosi pažadu ateityje daryti daugiau - daugiau negu privaloma.

„Ignitis“ grupė pradėjo lyg niekur nieko įrašydama delistingavimą (akcijų supirkimą) į ESO ir „Ignitis gamyba“ akcininkų susirinkimų planuojamus sprendimus. Vėliau, kilus triukšmui, „atsiprašė“ už tai, kad smulkieji investuotojai ne taip interpretavo, neįvertindami niekur neskelbto grupės IPO. Po to įrodinėjo, kad akcijų supirkimo kaina „teisėta ir teisinga“. Ir galiausiai sudarė darbo grupę grupės IPO klausimui spręsti bei padidino „teisėtą ir teisingą“ kainą.

Įdomu tai, kad reakcija visose trijose situacijose buvo panaši, tarsi visose jose patarinėtų vienas ir tas pats konsultantas.

„Grigeo Klaipėda“ startavo su smulkios avarijos versija, pratylėjo porą dienų, o tada „atsiprašė“ už tai, kad nežinojo, kas vyksta įmonėje. Tada patikino, kad į marias buvo leidžiamas praktiškai švarus vanduo ir paleido visas nuotekas valyti per miesto valyklą (pabrėždami, kad tai buvo neprivaloma) bei pažadėjo sukurti aplinkosaugos fondą.

„Maxima“, sužinojusi apie salmonelę mėsoje, palaukė 3 dienas, pardavė 11 tonų galimai užterštos mėsos, o kai žurnalistai pradėjo kelti klausimus, sustabdė prekybą (nors įrodymų, kad mėsa bloga, ir nebuvo). Atsiprašymo galimybę perdavė „Biovelai“, ramiai įrodinėjo, kad daugiau nieko daryti neprivalėjo, bet ateityje pažadėjo daugiau (nei priklauso) bendradarbiauti su institucijomis.

Ką parodo tokia reakcija? Visos trys įmonės aiškiai pasako vieną bendrą dalyką – „mes klaidų nedarome“. Anot jų, tai, kas nutiko nėra klaida, tiesiog taip sutapo – „Ignitis“ negalėjo atskleisti apie IPO, „Grigeo Klaipėda“ nežinojo apie vamzdį, „Maxima“ laukė laboratorijos rezultatų... Ir nieko apie klaidas.

Kodėl mums, lietuviams, yra taip sunku pripažinti klaidas? Tarsi klaidos pripažinimas būtų tolygus kaltės pripažinimui. Mūsų visuomenėje tolerancija klaidai yra labai žema. Pradedant nuo aukščiausių Valstybės pareigūnų ir baigiant pradinukų klase, mes visi demonstruojame „neklystančiųjų“ statusą. Ir darome tai žinodami, kad neklysta tik tas, kuris nieko nedaro.

Anot įmonių, tai, kas nutiko nėra klaida, tiesiog taip sutapo.

Ar galima išmokti nekartoti klaidos, jos nepripažinus? Klaidos pripažinimas susijęs su noru jos nekartoti, tuo tarpu jos nepripažinimas lygus nusiteikimui ją kartoti. Grįžtant prie trijų įmonių – jos visos išmoko pamokų apie tai, kaip kitą kartą geriau valdyti komunikaciją. Tačiau, ar jos pasimokė ką daryti, kad situacijos, dėl kurių kilo komunikacijos krizės, nepasikartotų?

Taigi „Ignitis“, „Grigeo Klaipėda“ ir „Maxima“ laikė ne komunikacijos egzaminus. Tai buvo gerokai rimtesni testai, kurie atskleidė šių įmonių vertybes ir pamatavo jų atsakomybę.

Šios įmonės jau sumokėjo kainą už neišlaikytus testus. „Ignitis“ grupė, pakvietusi smulkiuosius tartis, pasiūlydama didesnę akcijų supirkimo kainą (tai papildomai kainuotų daugiau nei 5 milijonus), „Grigeo Klaipėda“ į aplinkosaugos fondą pažadėjo pervesti mažiausiai pusę milijono, o „Maxima“ utilizuodama iš prekybos išimtą mėsą, patyrė pusę milijono nuostolių. Tiesa, tikroji kaina paaiškės tik praėjus ilgesniam laikui. Kažin kaip šiuos įvykius įvertino kiti Lietuvos verslai? Kokias išvadas jie padarė ir kokias pamokas išmoko? Ar įmanoma išmokti iš nepripažintų svetimų klaidų?

Dalius Misiūnas yra ISM vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius. Anksčiau jis buvo „Maxima grupė“ generalinis direktorius. Taip pat D.Misiūnas buvo „Lietuvos energijos“ (dabar – „Ignitis“) vadovas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais