Kaip susigrąžinti šimtukininkus?
Kaip tik neseniai turėjau galimybę su dalimi šių gabių moksleivių susitikti ir pabendrauti projekte „Moksleiviai į Vyriausybę“, kuriame kasmet dalyvauja pažangiausi vyresniųjų klasių mokiniai iš Lietuvos miestų ir miestelių. Daugelis jų šį pavasarį paliko mokyklų suolus ir nuo rudens žengs į naują gyvenimo etapą – pradės studijuoti universitetuose. Vienas iš klausimų, kurį uždaviau moksleiviams susitikimo metu, buvo apie tai, kiek iš jų pasirinko studijas užsienio aukštosiose mokyklose. Galima nuspėti, kad į viršų pakilo didelė dalis auditorijos rankų.
Viena vertus, jaunimo pasirinkimas studijuoti užsienyje yra natūralus procesas vis globalesniame pasaulyje, kurio nei galima, nei reikia riboti. Jiems atviros galimybės studijuoti geriausiuose pasaulio universitetuose, rinktis tas specialybes, kurių Lietuvos universitetai galbūt kol kas pasiūlyti net negali. Tai gali būti didelis privalumas ir Lietuvai, nes toks jaunimas grįš su nepaprastai vertingu žinių, idėjų, patirčių bagažu.
Kita vertus, tai iššūkis visiems mums – sukurti tokią aplinką, į kurią jie norėtų grįžti. Tam svarbūs įvairūs veiksniai (ekonominiai, socialiniai), tačiau vienas iš esminių – jausmas, kad priklausai bendruomenei, kurioje esi palaikomas, vertinamas ir reikalingas. Tai jausmas, kuris ne mažiau svarbus už atlygį ir karjeros perspektyvas.
Įtampa dar mokyklos suole
Ar galime tvirtai pasakyti, kad šiandien tokį jausmą kuriame – mokykloje, universitete, visuomenėje? Pažvelkime į keletą skaičių.
PISA 2015 tyrimas atskleidžia, kad tik apie pusė Lietuvos mokinių mokykloje jaučiasi gerai (angl. feel like they belong at school). Tuo tarpu EBPO šalių vidurkis yra 73 proc., Suomijoje tokių mokinių yra daugiau kaip 80 proc., Latvijoje ir Estijoje – panašiai (apie 78 proc.). Galbūt Lietuvoje švietimo sistema mokiniams nesukuria jausmo, kad jie yra „savo vietoje“, yra bendruomenės dalis. Daug kalbame apie Suomijos švietimo sistemą, kurioje mokymosi procese yra daugiau pasitikėjimo mokiniu ir mažiau standartizuoto mokymo – ši statistika rodo, kad tai veikia.
Kitas aspektas, kuris trukdo stiprinti bendruomenes mokyklose yra įtampa, kurią Lietuvos mokiniai jaučia mokymosi procese. Remiantis jau minėtu tyrimu, įtampą mokantis jaučia daugiau nei 42 proc. moksleivių Lietuvoje, kai Suomijoje tokių mokinių yra vos 18 proc., Latvijoje ir Estijoje – 27 proc.
Aukštojo mokslo sistemoje Lietuvoje irgi galėtų būti mažiau formalumo, distancijos tarp studento ir dėstytojo. Puikiai pamenu, kaip man pačiam išvažiavus studijuoti į Lundo universitetą Švedijoje pirmuosiuose užsiėmimuose nustebino bendravimo kultūra tarp dėstytojų ir studentų. Tai buvo paprastas, neformalus ir šiltas bendravimas, kuriame nebuvo jokios hierarchijos, tačiau jautėsi abipusė pagarba. Mes, atvykę studijuoti iš užsienio, jautėmės bendruomenės dalimi jau nuo pirmųjų studijų mėnesių.
Bendras reikalas
O jei mentalitetas, vyraujantis Lietuvos švietimo sistemoje, vėliau išlieka ir visuomenėje? Galbūt formalumas ir hierarchinis mąstymas persiduoda į kitas valstybės valdymo sritis. Tuomet ir turime visuomenę, kurioje stinga pilietiškumo, supratimo ir partnerystės tarp valdančiojo ir piliečio, mokytojo ir mokinio. Kur visuomenės narius daugiau sieja taisyklės, o ne jausmas, kad jie – viena bendruomenė, kuriems valstybė – tai „bendras reikalas“ (lot. Res publica).
Lietuvos švietimo sistemoje reikalingi pokyčiai, kurie leistų turėti daugiau laisvės, būti atviresniems. Mokyklose svarbu atsižvelgti į mokinių individualius gebėjimus ir poreikius, keisti mokytojo vaidmenį pereinant nuo visažinio diktoriaus prie mentoriaus supratimo. Mokykla turi būti vieta, kurią jaunas žmogus mato kaip saviraiškos, atradimų, pažinimo erdvę, o ne taisyklių ir hierarchijos kalėjimą, iš kurio „ištrūkus“ į užsienį jis pasijunta daug laisvesnis. Tuo tarpu universitetai galėtų būti atviresni įsileidžiant į bendruomenę žmones iš išorės, proaktyviai kviesti grįžtančius iš užsienio.
Išleiskime ir laukime sugrįžtant
Dėliojant pokyčius ir ateities švietimo modelius, turime galvoti, kaip nuo hierarchinės sistemos pereiti prie partnerystės ir bendruomeniškumo kūrimo. Tuomet gal ir jaunimas jaustų mažiau įtampos, kai nereikėtų savęs sprausti į formalius švietimo sistemos rėmus. Tuo tarpu pasirinkimą išvažiuoti studijuoti kitur patys vertintume pozityviai ir palaikytume (pavyzdžiui, skiriant gabiausiems absolventams stipendijas studijoms užsienyje), neskubėtume klijuoti jauniems žmonėms emigrantų etiketės, palaikytume su jais ryšį ir skatintume grįžti į Lietuvą.
Juk ir olimpiečiai išvažiuoja treniruotis ten, kur geriausios sąlygos, tačiau svarbiausia, kad jie atstovauja Lietuvai ir garsina jos vardą. Turime stengtis, kad taip pat būtų ir su gabiausiais Lietuvos jaunais žmonėmis.
Dr. Dalius Misiūnas yra atsistatydinęs UAB „Lietuvos energija“ generalinis direktorius.
