Berniuko bendraamžė Sofija gyvena Helsinkyje. Jai pirmoji pamoka prasideda 9 val., dažniausiai Sofija turi tris ar keturias pamokas, todėl namo grįžta dar iki 14 val. Atlikti skirtus namų darbus Sofijai paprastai užtenka pusvalandžio. Laisvą laiką ji skiria pomėgiams – dailei ir futbolui.
Šių vaikų mokymasis visiškai skirtingas. Tačiau tai, ką mes žinome apie vidutinius Lietuvos ir Suomijos mokinių rezultatus pastaraisiais metais, leidžia daryti prielaidą, jog Sofijos rezultatai, tikėtina, bus geresni nei Luko, nepaisant pastarojo įdedamų pastangų ir didelio krūvio. Remiantis OECD duomenimis, pagal mokinių rezultatus tiksliuosiuose moksluose, Suomija yra 6 vietoje, tuo tarpu Lietuva – 31 (iš viso reitinguojamos 76 valstybės).
Mažiau pamokų, jokių namų darbų, daugiau atostogų ir vieni geriausių pasiekimų rezultatų pasaulyje – tai Suomijos švietimo sėkmės istorija. Pasitikėjimas mokyklomis ir mokytojais bei dar praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje pradėtų švietimo reformų tęstinumas (nepriklausomas nuo politinių ciklų) – pagrindinės priežastys, leidžiančios Suomijai turėti vieną pažangiausių mokyklinio ugdymo sistemų.
Be abejo, tai nereiškia, kad „suomiškas“ modelis yra vienintelis sėkmingas, juk skirtingoms valstybėms ir kultūroms nebūtinai tinka tie patys švietimo modeliai (sėkmingose Pietų Korėjoje ar Singapūre vaikai mokosi labai daug). Tačiau kartu negalime ignoruoti tendencijų, kurios pastebimos ne tik Suomijoje bet ir kitose pažangiose Vakarų šalyse.
Mažiau pamokų, jokių namų darbų, daugiau atostogų ir vieni geriausių pasiekimų rezultatų pasaulyje – tai Suomijos švietimo sėkmės istorija.
Galbūt Lietuvai svarstant apie pokyčius švietime, vertėtų mąstyti ne apie tai, kaip gesinti gaisrus, tačiau galvoti, kaip Lietuvos mokyklos galėtų atrodyti po 10 – 15 m. Kuriant ateities Lietuvos mokyklos viziją, svarbu analizuoti švietimo sėkmės istorijas iš viso pasaulio, ieškoti, ką jos turi bendro ir pagalvoti, kaip geriausią praktiką galėtume pritaikyti Lietuvoje. Štai keletas pavyzdžių, nuo kurių galėtume pradėti.
Kiekvienam po asmeninę mokyklą
Stebint sėkmingus švietimo eksperimentus, atliekamus įvairiose pasaulio vietose, pirmiausia į akis krenta tai, kad šios naujos mokyklos yra susitelkę į moksleivius ir kiekvienam vaikui asmeniškai pritaikytą mokymo procesą. Toks požiūris dažnai vadinamas „mišriu mokymusi“ (angl. blended learning), kai naujosios technologijos integruojamos į mokymosi procesą, kiekvienam moksleiviui suteikiant galimybę mokytis individualiu tempu.
Tai daro tokios naujos kartos JAV mokyklos kaip Kahn Academy (kuri per mėnesį internetu pasiekia per 30 mln. mokinių visame pasaulyje) ar AltSchool (kuriai investuotojai, tarp kurių yra ir „Facebook“ įkūrėjas M. Zuckerberg‘as, jau skyrė daugiau nei 100 mln. USD. Jų dėmesio centre – ne unifikuota sistema, pagal kurią visi vaikai vienu metu mokosi tuos pačius dalykus, o konkretus mokinys ir jo poreikiai. Tokį modelį įgalina specialios kompiuterinės programos bei įrankiai, leidžiantys realiuoju laiku stebėti kiekvieno vaiko progresą ir atitinkamai keisti jo mokymosi planą.
Vienas pavyzdžių, iliustruojančių šio metodo veikimą praktikoje – A.L. Holmes mokykla Detroite (JAV). Taikant mišraus mokymosi metodus (klasę suskirstant į grupes ir jose derinant individualų bei komandinį darbą) ši, vienus prasčiausių rezultatų turėjusi mokykla, sugebėjo per trumpą laiką moksleivių matematikos ir skaitymo įgūdžius pagerinti 10-30 proc., o daugiau nei ketvirtadalis mokinių per vienus metus „peršoko“ net tris klases. Tai rodo, kad minėti metodai puikiai veikia net ir neturtingose klasikinėse mokyklose, neturinčiose ypatingų finansinių ar akademinių išteklių.
Mokytojo – mentoriaus poreikis
Mokytojo vaidmuo tokioje švietimo sistemoje taip pat stipriai keičiasi. Iš „visažinio“ pateikiančio informaciją mokiniams, pedagogas turėtų tapti mentoriumi, sugebančiu stebėti ir analizuoti kiekvieno vaiko rezultatus ir padėti jai ar jam įveikti individualius iššūkius. Toks mokytojas turės būti ne medžiagą metai iš metų atpasakojančiu diktoriumi, o visapusišku klasės koordinatoriumi.
Švietimo sistema turėtų ne tik suteikti konkrečių žinių ir tam tikrų įgūdžių, o išmokyti mokytis, tai yra – ugdyti gebėjimą įgyti naujas reikalingas kompetencijas bei žinias.
Toks vaidmuo suteiktų daugiau savarankiškumo ir pačiam mokytojui. Tai jau pasiteisino Suomijoje, kur nacionalinė švietimo programa yra bendra, tačiau kiekvienam mokytojui yra suteikta laisvė nuspręsti, kaip jis konkrečiai dirbs su vaikais, kokiu tempu, kokius metodus taikys ir pan. Suomijos pavyzdys rodo, jog didesnė profesinė autonomija prisideda ir prie pedagogo specialybės prestižo didinimo.
Tikslas – išmokyti mokytis
Trečioji tendencija susijusi su gebėjimu mokytis. Šiandien reikalingi įgūdžiai nuolat keičiasi. Todėl švietimo sistema turėtų ne tik suteikti konkrečių žinių ir tam tikrų įgūdžių, o išmokyti mokytis, tai yra – ugdyti gebėjimą įgyti naujas reikalingas kompetencijas bei žinias. Tai galima padaryti dalykus mokantis per konkrečias situacijas, projektus, eksperimentus.
Pavyzdžiui, Blue School, įkurtoje 2006 m. Niujorke, didžiausias prioritetas teikiamas vaikų kūrybiškumo ugdymui. Dalį mokymuisi skirto laiko mokiniai užsiima įvairiomis praktinėmis ir projektinėmis veiklomis – nuo mokymosi rūšiuoti iki 3D modelių kūrimo. Taip mokykla siekia išlaisvinti jų individualų kūrybiškumą, smalsumą ir kritinį mąstymą.
Mokykla be klasių ir vadovėlių – jau realybė
Tai, kad ankščiau minėtus principus galima realiai pritaikyti, rodo Danijos pavyzdys. Čia veikianti Ørestad gimnazija laikoma viena inovatyviausių mokyklų pasaulyje. Šioje mokykloje nėra standartinių klasių, kur mokiniai grupėmis mokytųsi įprastų disciplinų.
Vietoje to, daugiau kaip 1000 mokinių, susiskirstę į komandas, tam skirtose „mokymosi zonose“ sprendžia įvairias problemas, atlieka tyrimus, vykdo projektus. Mokiniai patys aktyviai įsitraukia į savo mokymosi proceso planavimą. Pusę laiko jie dirba savarankiškai ar grupėse, likusį laiką praleidžia mokytojų vedamuose užsiėmimuose, vėliau išmoktą medžiagą taikydami praktikoje. Be to, mokymosi procesas yra visiškai skaitmenizuotas.
Remiantis Pasaulio ekonomikos forumo prognozėmis, 2020 m. tarp svarbiausių kompetencijų, kurių reikės darbo rinkai, bus kūrybiškumo, problemų sprendimo, analitinio mąstymo įgūdžiai. Tokių kompetencijų ateityje reikės ir Lukui. Deja, mokykloje šių įgūdžių jis greičiausiai neįgis. Tuo tarpu Sofija, baigusi mokyklą Suomijoje, turės daugiau galimybių sėkmingai karjerai. Pakeisti Luko situacijos jau nebespėsime, bet galime pradėti rūpintis vaikais, kurie dar tik pradeda lankyti mokyklą – kad jie ją baigtų pasiruošę ateities iššūkiams.
Dr. Dalius Misiūnas yra KTU Alumnų asociacijos prezidentas
