Tai patvirtina ir Mokslo ir studijų stebėsenos bei analizės centro atlikta „Lietuvos mokslo būklės apžvalga 2015“: „...intensyvi pedagoginė veikla, kuri šiuo metu tenka šalies tyrėjams, daro neigiamą įtaką jų mokslinių tyrimų rezultatams. MOSTA tyrimo duomenimis, 61 proc. dėstytojų Lietuvoje norėtų daugiau laikos skirti moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP)“.
2007-2013 metais Lietuva į atviros prieigos infrastruktūrą, skirtą moksliniams tyrimams, investavo 2 mlrd. Lt, tačiau bendri projektai su verslu vis dar neranda vietos universitetų motyvacinėse sistemose.
Kokias žinias studentams gali pasiūlyti dėstytojai, kurie savo dėstomoje srityje neatlieka mokslinių tyrimų, arba – ar aukštoji mokykla gali pasiūlyti kokybiškas studijas, jeigu joje nevyksta tikras mokslinis darbas?
Švedijoje Lundo universitete teko studijuoti Pramonės elektrotechnikos ir automatikos magistro studijų programoje. Joje buvo studentų iš įvairių šalių. Paaiškėjo, kad dalis iš jų į Lundą atvyko tik dėl automatikos programos.
Atsižvelgiant į Lietuvos patirtį, kur aukštoji mokykla dažnai pasirenkama pagal geografiją arba siekiant įsitvirtinti mieste, kur vėliau planuojama dirbti ir gyventi, man toks kolegų užsieniečių pasirinkimas atrodė keistokas.
Tačiau kai susipažinau su dėstytojais ir jų parašytais vadovėliais, kuriais studentai naudojasi ne tik Lunde, bet ir daugelyje kitų universitetų, tarp jų – ir prestižiniame Masačusetso technologijos institute, tapo aišku, kad ten žmones traukia studijų kokybė.
Būti ten, kur atliekami pažangiausi tos srities tyrimai ir bendrauti su juos vykdančiais mokslininkais, klausytis jų tyrimais paremto dėstymo (angl. research based education), buvo ir vis dar yra unikali galimybė.
Daugelyje Lietuvos universitetų įprasta studentams siūlyti daugybę įvairių programų. Dažnai jas dėsto žmonės, neatliekantys tyrimų, susijusių su konkrečiais dėstomais dalykais. Neretai jie patys būna ką tik tai „išmokę“ – pasirinkimas dėstyti vieną ar kitą dalyką būna susijęs ne su turimomis kompetencijomis, o su dėstymo valandų „pasidalijimu“.
Būti ten, kur atliekami pažangiausi tos srities tyrimai ir bendrauti su juos vykdančiais mokslininkais, klausytis jų tyrimais paremto dėstymo buvo ir vis dar yra unikali galimybė.
Bendraudamas su pažįstamas dekanais, išgirdau nusiskundimų, kad vienai magistro programai tenka labai mažas studentų skaičius. Pasidomėjau, kiek magistro programų jie turi?
Atsakymas nustebino – viename iš techniškųjų fakultetų yra net 14 magistro programų! Paklaustas, kodėl tiek daug, dekanas atskleidė, kad taip užtikrinamas darbo krūvis fakulteto darbuotojams. Nenuostabu, kad tos 14 programų surinko vos po keletą studentų, o pats vadovas pripažino, kad nemaža dalis dėstomos medžiagos dubliuoja bakalauro programas.
Versle darbuotojų veiklos prioritetai nustatomi, atsižvelgiant į įmonės tikslus. Tai formuoja motyvacinę sistemą – nuo to, ar įmonė pasiekė tikslų, priklauso ir darbuotojų atlygis. O kaip universiteto darbuotojai paskirsto savo prioritetus ir laiką? Kokia yra jų motyvacija?
Neseniai su mokslininkais kalbėjausi apie naują IT sprendimą, kuris klientams leistų patogiau atsiskaityti už elektrą ir dujas. Ta pačia proga pasikalbėjome ir apie mokslininkų motyvaciją.
Pasirodo, universitetuose mokslininkų motyvacinė sistema yra sudėliota taip, kad projektai su verslu palikti nuošalėje. Pagrindinis karjeros galimybių ir atlygio svoris tenka mokslinėms publikacijoms ir dėstymo valandoms.
Be to, dar yra europiniai moksliniai projektai, kurie leidžia prisidurti prie algos. Tačiau ir juose sėkmė priklauso tik nuo mokslinės produkcijos.
Paradoksas: 2007-2013 metais Lietuva į atviros prieigos infrastruktūrą, skirtą moksliniams tyrimams, investavo 2 mlrd. Lt, tačiau bendri projektai su verslu vis dar neranda vietos universitetų motyvacinėse sistemose. Tam, kad universitete kiltum karjeros laiptais, augintum atlyginimą ar pritrauktum finansavimą, reikia mokslinės produkcijos ir dėstymo valandų.
Taigi, panašu, kad akademinės bendruomenės motyvacija bendriems mokslo-verslo projektams yra ribota, dažnai tai tebėra tik madingos universitetų vadovų deklaracijos. Jie aktyviai reiškiasi „madinga“ verslo – mokslo tema, o mokslininkai ir toliau „kepa“ straipsnius (dažnai savo pačių leidžiamuose žurnaluose) bei skaičiuoja gausias paskaitų valandas.
Jeigu visgi mokslininkas turi komerciškai patrauklių idėjų, tai nesant motyvacijos jas vystyti universitete, jis greičiausiai tą darys privačiai, neretai pasinaudodamas universitetų suteikiama prieiga prie įrangos ir netgi parama įmonių steigimui ar išradimų patentavimui.
Bet ar tai atitinka geriausią pasaulinę universitetų praktiką ir milijardinių investicijų į Lietuvos mokslo infrastruktūrą tikslus? Juk universitetas turėtų skatinti kiekvieną mokslininką siekti balanso tarp mokslinių tyrimų, publikacijų, dėstymo ir bendrų projektų su verslu.
Dr. Dalius Misiūnas yra UAB „Lietuvos energija“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius
