Istorijos pamokose iš tiesų išmokau mąstyti, analizuoti, diskutuoti. Mokytojas sugebėdavo kiekvieną pamoką pateikti vis kitaip – įdomiai pasakoti apie, kaip tuomet atrodė, nuobodžiausius istorijos faktus. Jis skatindavo mokinius kritiškai mąstyti, o ne tik „iškalti“ sausą informaciją ir datas iš vadovėlių.
Dėl originalios atsiskaitymo sistemos pastarųjų ne bijodavome kaip kitų dalykų atsiskaitymų, bet... laukdavome! Iš tiesų, istorijos mokytojas mums buvo autoritetas ir lyderis, kuris išmokė ne tik suprasti savo mokomą dalyką, bet ir įgyti tolimesniam gyvenimui svarbių įgūdžių.
Mokytojų lyderystės svarba
Mokytojai yra svarbiausias autoriteto ir lyderystės šaltinis po šeimos, formuojantis ir ugdantis jaunas asmenybes. Intelektualus, inteligentiškas, modernus, teisingas, suprantantis, įkvepiantis – tokios yra svarbiausios mokytojo savybės.
Tačiau tam, kad šie pedagogo lyderystei reikalingi bruožai galėtų atsiskleisti, taip pat būtina tinkama aplinka ir sąlygos. Tenka pripažinti, kad vargu, ar esamos sąlygos ir aplinka Lietuvoje skatina mokytojų lyderystę, jau nekalbant apie šios profesijos prestižą.
Mokytojai yra svarbiausias autoriteto ir lyderystės šaltinis po šeimos, formuojantis ir ugdantis jaunas asmenybes.
Gyvendamas Švedijoje, susidūriau su skandinaviška švietimo sistema. Tuomet nustebino, kokia svarba šiose šalyse teikiama pedagogo profesijai, kiek prestižo yra dirbti mokykloje.
Sistema ten sustyguota taip, kad sukurtų visas sąlygas atsiskleisti mokytojų lyderystei ir kūrybiškumui bei pritrauktų talentus. Galvojant apie tai, kyla klausimas: kokių sąlygų reikia Lietuvoje, kad situacija pasikeistų ir mokytojo profesija taptų prestižine?
Pradėkime nuo adekvataus atlygio
Adekvatus atlygis yra pirmasis elementas, kuris leistų užtikrinti bent jau pradinį mokytojo profesijos konkurencingumą kitų specialybių atžvilgiu. Tai reiškia, jog gabūs jauni žmonės būtų labiau motyvuoti svarstyti mokytojo kelią. Remiantis neseniai išleista EBPO švietimo skirtingose šalyse analize, šiuo metu mokytojų atlygis Lietuvoje yra vienas mažiausių Europoje.
Žinoma, atlygis neturi būti pagrindinis elementas, kuris skatintų rinktis mokytojo profesiją. Jei prastai dirbančiam mokytojui mokėsime didesnį atlyginimą, jis savaime netaps geresniu specialistu ar lyderiu.
Tačiau, kaip pastebima EBPO analizėje, atlygis yra vienas iš svarbiausių kriterijų, kurie lemia motyvaciją pasirinkti mokytojo profesiją. Vargu, ar galime tikėtis, kad talentingi jauni žmonės rinksis karjeros kelią, kuris visuomenėje siejamas su per mažais ir oriai gyventi neleidžiančias atlyginimais. Todėl neturėtume toleruoti susidariusios situacijos, kuomet atlygis tampa pagrindine priežastimi nesirinkti būti mokytoju.
Norint įkvėpti kitus, reikalingas balansas
Kitas svarbus elementas – subalansuotas darbo krūvis. Pavyzdžiui Suomijoje, kurios švietimo sistema dažnai įvardinama kaip sėkmės pavyzdys, mokytojų darbo laikas yra paskirstytas taip, kad pakankamai jo liktų pamokų ir veiklų planavimui, kvalifikacijos kėlimui, savišvietai.
Tai nereiškia, jog turėtume iš principo mažinti mokytojų darbo krūvį. Tačiau reikėtų pagalvoti, kaip tinkamai subalansuoti skirtingas veiklas. Jau minėtoje Suomijoje mokytojai turi mažiau kontaktinių valandų (t.y., pamokų per dieną), tad kasdien kelias valandas gali skirti kitos dienos planavimui, įdomių užduočių rengimui ir pan.
Šiandien iš mokytojo tikimasi, kad jis pasidalins platesnėmis įžvalgomis, suteiks mokiniams tolimesniam gyvenimui reikalingų įgūdžių.
Taip pat svarbu skirti laiko ir nuolatiniam tobulėjimui. Pasaulyje, kuriame egzistuoja tūkstančiai per keletą sekundžių pasiekiamų informacijos šaltinių, mokytojo vaidmuo taip pat keičiasi.
Mokytojas nebegali būti tik pranešėju, pristatančiu pamokos medžiagą ir nurodančiu, kuriuos knygos puslapius skaityti. Šiandien iš mokytojo tikimasi, kad jis pasidalins platesnėmis įžvalgomis, suteiks mokiniams tolimesniam gyvenimui reikalingų įgūdžių. Todėl pedagogams svarbu turėti laiko domėtis ir net gilintis į sritis, tiesiogiai nesusijusias su dėstoma disciplina.
Daugiau laisvės kūrybai ir saviraiškai
Paskutinis, tačiau ne mažiau svarbus elementas yra susijęs su laisve kurti. Formalumai ir suvaržymai švietimo sistemoje neturėtų užkirsti kelio pedagogams savarankiškai nuspręsti, kokius metodus taikyti dirbant klasėje, kokioms temoms skirti daugiau dėmesio ir pan.
„Perkrautos“ programos, kai mokytojas per trumpą laiką turi perteikti daug faktinės informacijos, gali trukdyti nusistatyti tinkamiausią darbo su mokiniais tempą. Dar daugiau – susidaro situacija, kuomet paskatinti mokinius įsigilinti į vieną ar kitą dalyką tiesiog trukdo laiko stoka. Tokiu atveju gali „perdegti“ tiek mokytojai, tiek mokiniai, kurie per trumpą laiką turi įsisavinti didelį kiekį informacijos.
Kaip rodo gerųjų praktikų pavyzdys, didesnė profesinė autonomija leidžia pasiekti geresnių mokymosi rezultatų, diegti inovatyvius dėstymo metodus, o kartu tai leidžia spręsti ir mokytojo profesijos prestižo iššūkį.
Kad lyderiai nepaliktų mokyklos, o talentai ją pasirinktų
Mano istorijos mokytojas paliko mokyklą man dar jos nebaigus. Kodėl? Todėl, kad pasirinko kitą darbą, kuriame atlygis buvo didesnis ir leido jam oriai gyventi. Ar pykome ant jo? Ne, nes matėme, kad mūsų lyderis tiesiog yra priverstas žengti šį žingsnį dėl aplinkybių, kurių niekaip negalėjo pakeisti.
Kiekvieno tokio mokytojo pasitraukimas iš švietimo sistemos dėl atlygio ar kitų priežasčių yra didelis praradimas. Visų pirma – vaikams, jų tėvams, taip pat mokyklai, o galų gale – Lietuvai. Kartu egzistuojantys iššūkiai švietimo sistemoje užkerta kelią ir jauniems talentams pasirinkti mokytojo profesiją.
Turime investuoti į mokytojus, kad būtume tikri, jog mūsų vaikai turės tokius lyderius, kurie juos galėtų išugdyti laisvais žmonėmis.
Dr. Dalius Misiūnas yra KTU Alumnų asociacijos prezidentas
