Šiuo metu Lietuvos aukštosioms mokykloms nelieka laiko galvoti apie kokybę – siekiant pritraukti daugiau lėšų, kartelė nuleidžiama taip žemai, kad kartais kyla abejonė, ar tokia stojant į universitetus dar išvis egzistuoja. Kai kurie universitetai kokybę painioja su kiekybe, išdidžiai rodo savo renovuotus ar naujus pastatus, bet ignoruoja tai, kad juose esančios auditorijos ir koridoriai – pustuščiai. Natūralu, kad investuoti į pastatus paprasčiau nei į talentus.
Diskusijose dėl aukštųjų mokyklų jungimo netgi atsirado dvi „stovyklos“ – silpnesni ir stipresni Lietuvos universitetai. Tačiau tai tik „savo kiemo“ palyginimai, kuriuose apie konkurencingumą regiono mastu pamirštama. Kodėl universitetų konsolidavimo diskusijose kokybė, efektyvumas ir tarptautinis konkurencingumas nėra prioritetai?
Nereikalingas bagažas stabdo pokyčius
Vienas iš „stipriojo“ Lietuvos universitetų ketverto rektorių yra pasakęs, kad „universitetas yra vieta, kur mokslininkai tenkina savo smalsumą už mokesčių mokėtojų pinigus“. Vargu, ar efektyvumas ir tarptautinis konkurencingumas kaip nors su tuo susiję.
Tarkime, kad vietoje esančių Lietuvos universitetų, galėtume įkurti vieną naują, geriausiomis pasaulio praktikomis grįstą universitetą.
Galima daryti prielaidą, kad universitetai neskuba galvoti apie efektyvumą ir dėl žmogiškųjų faktorių, kurie nebūtinai grįsti aiškia logika. Vienos aukštosios mokyklos yra tokios geros, kad nemato su kuo jungtis. Tuo tarpu kiti to nenori, nes bijo būti „suvalgyti“. Dažniausiai šis pasipriešinimas kyla dėl labai pragmatiškų priežasčių – rektoriai nenori prarasti statuso, įtakos, biudžeto eilučių, etatų... Tai atsikartoja visoje organizacijoje: kažkas dėsto kursą, kuris pasmerktas išnykimui, kažkas turi šiltą vietą administracijoje, kurios gali netekti. Ši inercija ir skatina priešintis pokyčiams, grasinantiems patogiam status quo.
Ar gali universitetai pasinaudoti verslo patirtimi?
Visi puikiai suprantame, kad universitetai – ne įmonės. Bet taisyklės, kaip galima pasiekti didesnio efektyvumo tinka ir jiems. Verslo pasaulyje įmonės, kurios praranda rinką ar tampa nekonkurencingos, jungiasi, nes tai joms leidžia sutelkti resursus, dėl gautos sinergijos sumažinti administravimo sąnaudas ir suformuoti stipriausių darbuotojų branduolį.
Esu dalyvavęs ne viename tokiame konsolidacijos procese. Reikia pripažinti, kad iniciatyva tokiems pokyčiams labai retai ateidavo iš pačių įmonių, o ir jų jungimas didelio palaikymo nesulaukdavo. Dažnai girdėdavau skeptiškai klausiant, „tai kuri įmonė kurią prisijungs?" ar dvejonių „kam gadinti tai, kas veikia“, „susijungimas brangiai kainuoja“ ir pan.
„Balto lapo“ strategija
Dažniausiai organizacijos nenori būti „prijungtos“. Čia galima išskirti vieną būdą, kuris pakankamai efektyviai padeda tai išspręsti. Jungiant kelias įmones, įkuriama visiškai nauja įmonė, į kurią sukeliamas reikalingas turtas, perkeliami darbuotojai, formuojant visiškai naują organizacinę struktūrą ir kultūrą. Kitaip tariant, iš kiekvienos įmonės išrenkami geriausi elementai, o tai kas lieka – paprasčiausiai likviduojama.
Pabandykime tokį scenarijų pritaikyti Lietuvos universitetams. Tarkime, kad vietoje esančių Lietuvos universitetų, galėtume įkurti vieną naują, geriausiomis pasaulio praktikomis grįstą universitetą. Tokį, kuriame studentai norėtų studijuoti ne dėl to, kad jame dėstoma lietuvių kalba, bet dėl aukštos studijų kokybės ir perspektyvių karjeros galimybių. Tokį, kuris tarptautiniu mastu taptų patrauklia darbo vieta dėstytojams ir mokslininkams.
Sėkmė priklauso nuo žmonių
Optimali struktūra ir kaštų taupymas leistų pasiekti realų finansinį efektą. Tačiau tokio universiteto didžiausias potencialas ir sėkmė būtų žmonės.
Pradėkime nuo viršaus – vietoje dabartinio didelio būrio rektorių, užtektų vieno. Šioms pareigoms užimti galima būtų skelbti tarptautinį konkursą ir pasiūlyti konkurencingą atlygį. Sutaupytos lėšos galėtų būti investuotos į žmones. Tai jau daro suomiai, skiriantys tikslinį finansavimą patyrusiems profesoriams samdyti. Tokia nauja organizacija neturėtų išankstinių nusistatymų, susiformavusių įtakos zonų, prie kėdžių priaugusių „kadrų“ ar niekam nereikalingų studijų programų.
Juk universitete motyvacija prasideda nuo viršaus, arba, kitais žodžiais tariant, gerų studentų motyvaciją žlugdo silpni dėstytojai, o gerų dėstytojų ir mokslininkų motyvaciją žlugdo prasti vadovai. Taigi, turint stiprų lyderį ir mokant konkurencingus atlyginimus visiems universiteto darbuotojams, į organizaciją pavyktų pritraukti talentingus profesorius, mokslininkus ir doktorantus ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio valstybių. Atsirastų realus šansas pagaliau įgyvendinti „50 profesorių“ programą, apie kurią kalbama jau dešimtmetį.
Rezultatas svarbiau nei procesas
Toks universitetas po keleto metų galėtų pradėti konkuruoti su regiono lyderiais, pritraukti didesnį nevalstybinį finansavimą, užsitikrinti bendradarbiavimą su verslu ir jo paramą, o svarbiausia – pasiektų aukštą kokybę ir stabilizuotų studentų skaičių ar net jį padidintų, pritraukiant į universitetą studijuoti jaunimą ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų šalių.
Žinoma, ši vieno universiteto kūrimo Lietuvoje idėja – viso labo provokacija. Tačiau galbūt, jei žiūrėtume ne tik savo siaurų interesų, prioritetu būtų ne autonomijos išsaugojimas, o mokslas, ne investicijos į tuščius pastatus, bet į žmones ir talentus, ne inertiškas vertės nekuriančių programų „kepimas“, bet efektyvumas, kokybė ir konkurencingumas tarptautiniu mastu. Tuomet ir diskutuoti apie tai, kiek reikia universitetų, ar kas su kuo turi jungtis, jau nebereikėtų.
Dr. Dalius Misiūnas yra KTU Alumnų asociacijos prezidentas
