Vienas pagrindinių – jokios patariamosios institucijos Lietuvoje neturėjo ir neturi galių ir atsakomybės įgyvendinti savo siūlomas rekomendacijas, ir tokių pavyzdžių turime ne vieną – veikia Nacionalinė sveikatos taryba, Sveikatos reikalų komisija prie LR Vyriausybės. Dažnu atveju ekspertai veikia sau, o valdžios institucijos – sau, ypač, kai šios patariamosios institucijos įsteigiamos gana pavėluotai ir neturi gero ryšio su sprendimų priėmėjais.
Ir šiuo atveju sunku įsivaizduoti, kad Prezidentūros institucija galėtų tiesiogiai įtakoti valstybines institucijas atsižvelgti į ekspertų rekomendacijas dėl vienos pagrindinės priežasties – tai yra susiję su viešosios politikos sprendimų procesu ir suinteresuotųjų pusių įtrauktimi.
Dažnu atveju ekspertai veikia sau, o valdžios institucijos – sau.
Pagal viešosios politikos formavimo ir įgyvendinimo teoriją ir praktiką sėkmė gali būti tuomet, kai vykdoma politika aiškiai suprantama visiems, kai apibrėžti prioritetai, įtrauktos visos suinteresuotos pusės, pasiektas susitarimas, atliktas politikos formavimo ir įgyvendinimo įvertinimas, sukaupta patirtis, sukurti teisės aktai ir programos, paskatos per finansavimą ir nefinansinę motyvaciją.
Tai sunkus ir atsakingas darbas, o ypač krizės sąlygomis, kai trūksta laiko, ir ypač dabar – dar ir pereinamuoju valdžios pasikeitimo laikotarpiu. Todėl labai svarbu, kad ekspertai nebūtų supriešinti su valstybinių institucijų tarnautojais, kurie formuoja tą politiką ir tiesiogiai dalyvauja jos įgyvendinime, kad su jais taip pat būtų palaikomas nuolatinis dialogas, nekiltų susipriešinimo vien todėl, kad kažkuri viena pusė nebuvo įtraukta į sprendimų priėmimo procesą.
Vieni mokslininkai ir ekspertai arba vien valstybės tarnautojai dirbdami atskirai nepasieks gero rezultato. Taigi, ekspertų tarybai ir Prezidentūros tarybos koordinatoriams labai svarbu kuo aktyviau į sprendimų priėmimo procesą įtraukti ir valstybės tarnautojus, kurie nebūtinai turi būti iš aukščiausios valdymo grandies, kuri šiuo metu keičiasi, tačiau turi sukaupę pakankamai praktinių žinių ir patirties.
Vieni mokslininkai ir ekspertai arba vien valstybės tarnautojai dirbdami atskirai nepasieks gero rezultato.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ekspertai kol kas neakcentuoja kelių labai svarbių aspektų. Pirmiausia – tai vadybinių karantino sprendimų poveikio vertinimas, t. y. kas veikia ir kas ne, rekomendacijų dėl Valstybinio visuomenės sveikatos centro veiklos sustiprinimo, duomenų teisingumo, medikų darbo mobilizavimo. Kitas svarbus aspektas – krizių valdymo komunikacija.
Labai svarbu, kad į šį procesą įsitrauktų ir krizių komunikacijos specialistai ir žiniasklaidos priemonių atstovai, taip pat ir NVO atstovai, kurie padėtų sutelkti visuomenę paisyti rekomendacijų, stiprintų supratimą ir palaikymą ne vien per draudimus, bet ir per pilietiškumą, asmeninę atsakomybę, kaip kad buvo pirmosios COVID-19 bangos metu pavasarį.
Danguolė Jankauskienė yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo ir verslo fakulteto profesorė.
