 |
Ši moralinė nuostata daugelyje civilizuotų valstybių yra teisiškai įtvirtinta vadinamuosiuose gyvūnų gerovės įstatymuose. Mūsų šalyje tokie reikalavimai taip pat yra įteisinti ir juose galima rasti pasisakymų, jog turi būti užtikrinta, kad gyvūnams nebūtų be reikalo sukeliamas skausmas, kančia arba jie žalojami. Tačiau, nors ir manoma, kad tokie teisės aktai gina gyvūnus ir juos saugo, jų efektyvumas bei reikšmingumas realiame gyvenime yra labai abejotinas.
Manome, kad visuomenės brandą parodo ir jos elgesys su silpnaisiais, o tokie yra mūsų mažieji broliai – gyvūnai. Mes suprantame, kad ne visas problemas galima išspręsti įstatymais, tačiau esant blogai teisinei bazei, tų problemų neįmanoma net pradėti spręsti. Šiuo metu galiojantis Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas yra pasenęs ir neatitinka nei Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų, nei esamos situacijos. Gyvūnų įstatymas jau galioja virš 15 metų, tačiau jis nepadėjo užtikrinti tinkamos gyvūnų globos bei gyvūnų apsaugos nuo žiauraus elgesio, sukurti ilgalaikės ir veiksmingos gyvūnų apsaugos politikos Lietuvoje pamatus.
Kaip žinoma, Lietuvos Respublikos įstatymai už žiaurų elgesį su gyvūnais numato ir administracinę (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 90 str.), ir baudžiamąją (Baudžiamojo kodekso 310 str.) atsakomybę. Tačiau šiuose įstatymuose už žiaurų elgesį su gyvūnais numatyta pernelyg švelni ir visiškai neadekvati atsakomybė bei neretai pasitaikantis vengimas už tokį elgesį patraukti nusikaltusį asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Tą rodo tiek pakankamai skurdi šią sritį liečianti mūsų šalies teismų praktika, tiek aiškiai mūsų visuomenėje juntamas požiūris, kad kasdieniniame gyvenime yra žymiai aktualesnių nei gyvūnų gerovė klausimų.
Tačiau mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad tyčinis žiaurumas gyvūnų atžvilgiu (skirtingai nuo aplaidumo ir nepriežiūros) yra susijęs su smurtu ir žiaurumu žmonėms. Psichologų žiniomis, individai, kurie jaučia malonumą skriausdami gyvūnus, yra labiau linkę smurtauti prieš žmones. Kai kuriais atvejais žmones žudę asmenys prieš tai buvo kankinę gyvūnus. JAV Federalinis tyrimų biuras nustatė, kad serijinių prievartautojų ir žmogžudžių gyvenimo aprašymuose dažnai pasikartoja faktai apie žiaurų elgesį su gyvūnais. Psichiatrijos klinikų pacientų tyrimai rodo, kad tie asmenys, kurie ne vieną kartą kankino šunis ir kates, pasižymi dideliu agresyvumu žmonėms. Todėl nemažai pasaulio šalių, griežtai vertindamos žiaurumą gyvūnams, yra įstatymais įtvirtinusios bausmes už tokio pobūdžio nusižengimus.
Lietuvoje vis labiau dažnėjantys žiauraus elgesio su gyvūnais atvejai ir visiškas arba akivaizdžiai per mažas taip su gyvūnais pasielgusių asmenų baudžiamumas verčia manyti, kad mūsų šalyje už žiaurų elgesį su gyvūnais nustatytos baudžiamosios atsakomybės nuostatos nėra tinkamai suformuluotos ir pakankamos, nes nei šios nuostatos, nei, tuo labiau, moraliniai įsitikinimai daugumos žmonių nepriverčia suvokti, kad ne tik žmonės, bet ir gyvūnai turi prigimtines teises, jausmus ir poreikius, ir kad ne tik žmonių, bet ir gyvūnų gyvybė turi tokią pat vienodai neįkainojamą vertę.
Neabejotina, kad esant nebevaldomai gyvūnų gerovės pažeidinėjimo situacijai, baudžiamoji atsakomybė už žiaurų elgesį su gyvūnais privalo būti griežtinama. Ir nors kartais teigiama, kad atsakomybės griežtinimas žmonių mentaliteto nepakeis, visgi įstatymas ir mentalitetas daugumoje atvejų yra neatsiejamai susijęs.
