Net ir Klaipėda dar praeitais metais paskalambijusi varpais apie atidarytą naują „Menų akademiją“ greit suprato, kad vien tik reklaminiais šūkiais ir pakeista iškaba nebeišsigelbės. Tad pabruko uodegą ir lyg atsiprašydama už savo įžūlumą, žemai nusilenkė (dekano asmeny), atsiprašė ir pasiprašė priimama atgal į MOTINOS LIETUVOS Muzikos (ir teatro) akademijos glėbį. Protingai pasielgė. Laiku grįžo. Bet Kaunas išdidus. Juk muzikos mokslas čia turi senas tradicijas! Ir aukštasis muzikos mokslas ne kur kitur, bet Kaune prasidėjo. Tad negi dabar imsi ir atsisakysi tokio palikimo? Na, ir laikosi toji VDU Muzikos akademija įsikibusi savo „garbės ir orumo“ iš paskutiniųjų. Ir vis dar skelbiasi bei trimituoja per savo internetinę svetainę, kokia ji nuostabi ir nepakartojama, žavi ir patraukli kaip nuotaka. Žodžiu, pati geriausia tarp visų muzikos akademijų Kaune.
Ir dabar pasakykit man, brangieji, ar aš klystu? Ar aš neteisus, manydamas, kad kitos tokios akademijos ne tik Kaune, visam pasaulyje nerasit. O jei kas abejoja tokiais savigyros tekstais ir reklamomis, gali keliauti į visas keturias puses. Mes ir be jūsų neprapulsim. Ir dar geresnių reklamų užsakysim.
Gi ne viešnamis ant kalno – akademija! Tad ir bendravimo kultūra ten tikrai ne stačiokiška.
Bet štai kaip prieš šimtmetį rašė ir savo tautiečius protino poetas bei dramaturgas Petras Vaičiūnas: „Negerai, broliai, kad jūs taip mylėdami savo žemelę, nenorite plačiau po pasaulį pasidairyti“. Nuo kalno, kur dabar įsikūrusi VDU Muzikos akademija, gerai matosi. Galima būtų ne tik po Kauną, bet ir plačiau užmatyti. Bet va, bėda, medžiai užstoja. O ir ko ten per langus dairytis – reikia atkakliai „meną daryti“, taip sakant viso Aleksoto ir net Garliavos ribose ypač reikšmingą akademiškai-muzikalinį darbą dirbti, ir nepaliaujamai kelti ir taip jau į aukštumas pasikėlusią VDU Muzikos akademijos kultūrą.
Ir ką, sakot, vėl neteisus? Nėra ji tokia aukšta ir net ne kultūringa? Sakot, apie darbo, bendravimo, net studijų kultūrą ten visai kitas supratimas, toks ypatingas, unikalus visoje Lietuvoje, kaip ir universitetas, kuris propaguoja visų menų laisvę. Na, ne visų menų, ir ne visišką laisvę. Gi ne viešnamis ant kalno – akademija! Tad ir bendravimo kultūra ten tikrai ne stačiokiška.
Kiek vaikščiojau, tai ten visi tik saldžiai šypsosi, tik perdėtai mandagiai duris atidaro, susitikę kartais net ir pasisveikina. O ką daro už nugaros ar pridaro po durimis, tai aš nė nežiūriu, nes dar norėčiau truputį ant to kalno pasivaikščioti, Kaunu pasigrožėti, ir nepulti „savo noru“ į Nemuną.
O jūs sakot, kad visi jie ten tokie. Na, kokie tokie? Beviltiškai atsilikę, vidutinybės? Jūs sakot, jūs geriau žinot. Aš apie tokius meno vidurėlius nesu girdėjęs, tik apie viršūnėles. Bet, aišku, ko tik ant šio margo svieto ir ypač ant to meno kalno nebūna. Tai, žiūrėk, naują studijų formą įdiegė, kur dėstytojai betarpiškai, taip sakant, auditorijoje su studentais prie buteliuko šnekučiuojasi. Tai, laiką taupant, galima ir įvairiau užsiėmimus pravesti – „suimituoti“ paskaitą kitoje darbovietėje, kur daugiau laiko praleidžiu, ir ramu – studentas jaunesnis, tikrai greičiau atbėgs į pakalnėje esantį muzikinį teatrą ar filharmoniją. Galima ir apskritai, jei neturi nuotaikos, niekur neiti.
Nesugrius kalnas, čia ne sostinė, ir ne ant jo Gedimino bokštas stovi. Tad ko gi aš ten apskritai turiu ropštis? Ar dėl tų kelių skatikų, kuriuos universitetas sugeba pusmečio pabaigai „sutaupyti“, o jei nepriminsi apie tas santaupas, tai taip ir liks savanoriška auka Lietuvos švietimui.
Na, gerai gerai, nevarykit čia ant mūsų, vėptels Pravieniškių žargonu antra po dekano šventosios įstaigos sergėtoja. Ir, atplėšusi krūtinę bei pasitaisiusi paaugliškai žavų „miniaką“, užguls naujai į darbą priimtą vyruką. Na, ne tiesiogine prasme „užguls“, ne apie tai, brangieji, pagalvojote. Ir visai čia ne priekabiavimas, apie kurį dabar kas ne tingi tauškia. Tai tiesiog noras geriau susipažinti su kolega, artimiau pasibendrauti (tikrai ne taip artimai, kaip vėl begėdiškai pagalvojote). Ir jei kam dar kyla kokios abejonės dėl nepadoraus elgesio, kreipkitės į etikos komisiją. Jau buvo. Ir nieko. Taigi, susivyniokit savo įtarimus į skudurėlį ir uždarykit duris iš kitos pusės!
Studentai VDU Muzikos akademijoje yra patys gabiausi ir talentingiausi visoje VDU Muzikos akademijoje. Tokių talentų dar paieškoti reikia. Nesvarbu, kad sunkiai boso rakte natas atpažįsta – išmoks. Nesvarbu, kad anksčiau tik pradinėse klasėse chore dainavo. Uždainuos. Ir žinokit, tvarka pas mus griežta: „nechočeš – zastavim, neumeješ – naučim“. Tai dar iš sovietinės armijos toks rusiškas folkloras. Matai, susijaudinęs jau net rusiškai pradėjau rašyti. Gal dėl to, kad kitomis kalbomis geriausioje Kaune Muzikos akademijoje mažai kas besupranta. Čia dominuoja tik rusiškas žargonas, ir, progai pasitaikius (o menininkai emocingi žmonės), negi slėpsi, kad moki užsienietiškai.
Nesvarbu, kad sunkiai boso rakte natas atpažįsta – išmoks. Nesvarbu, kad anksčiau tik pradinėse klasėse chore dainavo. Uždainuos.
Be to, šia kalba su daugeliu kviestinių lektorių lengviau susikalbėti. Mat, dar studijų laikais Maskvoje ar Peterburge užsimezgę ryšiai nenutrūko. Tuomet belieka senus pažįstamus susikviesti (dabar gyvenančius įvairiose Europos šalyse), ir jokių problemų – šneki užsienietiškai (aišku, ne angliškai), o vaizdelis nerealus: atvyko „talentas“ iš Vokietijos, atvyko „genijus“ iš Italijos, atvyko iš… „Ateina genijai ir vėl išeina“, kažkodėl šmėstelėjo galvoje visiems gerai žinoma eilutė. Tikriausiai dėl to, kad tie atvykstantys mažai kam rūpi. Net ir studentus per prievartą reikia suvaryti. Nes jie gi rusiškai nesupranta. O užsienio „genijus“ angliškai dar blogiau už studentus kalba. Bet reklama, afišos, bukletai, koncertai visas kliūtis nustumia į šalį, ir VDU MA lyg padišachas iš animacinio filmuko – priekyje visų!
Atrodo, kad visu tuo spektakliu labai džiaugiasi ir nuo kalno leidžiamais kerais tiki universiteto rektorius, tiki ir prorektoriai, tiki ir nemažai kauniečių. Tiki ir net nesusimąsto, dėl ko jie taip tiki, kodėl staiga tokiais religingais (greičiau prietaringais) tapo? Gal užliūliavo juos savo švelniomis melodijomis profesionalų orkestrėlis, kur dirba visai ne studentai (sako, ten atlyginimus moka iš ministerijos paskirto studijų krepšelio)? O gal iš apačios, kur įsikūręs rektoratas, nebesimato, kad ant kalno vyksta keisti dalykai, ir jau seniai žiūrima ne į Europą, bet į mums labai nepavojingą ir labai draugišką Rytų kaimynę?
Tad kam tos sutartys su geriausiomis Europos ir pasaulio muzikos mokyklomis, su kažkokiais „džulijų jardais“ ar „zalcburgeriais“. Su senais gerais draugais visuomet kalbą rasi, ir dėl „sangrąžos“ („otkato“, po-kovienski šnekant) greičiau sutarsi. Na, tikrai nesuprantu, kam čia apskritai reikalingi „nenaudingi“ gastrolieriai, kurie negali mūsų, niekur kitur nekviečiamų ir net Kaune tik į mažąją filharmonijos salę įsileidžiamų, bet „labai plačiai koncertuojančių“ atlikėjų, pas save pasikviesti? Galų gale mes ir be jų žinome, kad esam PATI GERIAUSIA MUZIKOS AKADEMIJA KAUNE!
Na, ką gi, kaip sakoma, su tuo ir sveikinam!
PS. Garsiai prasidėjusi, Lietuvos aukštojo mokslo reforma šį trečiadienį, vyriausybei patvirtinus universitetų pertvarkos planą, sustojo. Kas krustelėjo, kas dar nespėjo, bet dabar pokyčai bus tik „tolimoje perspektyvoje“, kaip išsireiškė ministrė. Ypač Kaune. O tai reiškia, kad Kaunas laimėjo. Nesvarbu, kad Lietuvai pakaktų tiek vieno universiteto Kaune, tiek ir vienos muzikos akademijos Vilniuje. Kaunas šią šachmatų partiją pradėjo ir laimėjo (kad ir be atsistatydinusio iniciatoriaus). Tad čia ir toliau viskas bus kaip buvę. Ir tos pačios studijų programos per gatvę, ir tie patys fakultetai skirtinguose universitetuose, ir ta pati smarvė palei Marvelę, kuri tikrai ne nuo VDU MA kalno per visą Kauną sklinda.
Nors ta muzikali smarvelė, žinoma, ir toliau kutens mūsų noseles, mes, žinoma, ir toliau džiaugsimės „fantastiškai nepakartojamais“ Kauno muzikos genijais, nusileidusiais nuo šventojo kalno, linkčiosime savo tikrai nekvailomis galvelėmis, ir toliau stengsimės kuo ilgiau nematyti, kad tiek ant to kalno, ant aukštojo, o neretai ir pakalnėje, kur daugiau akademinių karklų liūliuoja, išdidžiai ir neskubėdami lyg vaikučių pasakose žirglioja nepadoriai nuogi karaliai...
