Tai kas yra „reitingas“? Lietuvių kalbos žodynas pateikia tokią šio žodžio reikšmę: „Reitingas – (angl. rating) – sociologijoje – asmens, instancijos ar reiškinio kiekybinis įvertinimas, padedantis palyginti vieno objekto vietą kito objekto atžvilgiu.“
Dabartinės lietuvių kalbos žodyno elektroninė versija sako, kad rei̇̃tingas dkt. (1) 1. populiarumo rodiklis, vertės nustatymas.
Taigi, jei vis dar manome, kad žodžiai turi reikšmę(-es), tai kalbėdami rimtus dalykus neturėtume nuo jų nuklysti. Būtent todėl, kai kalbame apie mokyklų reitingą, bent jau tokį, koks dabar publikuojamas viešoje erdvėje, tarpusavyje turėtume lyginti tik KIEKYBINIUS mokyklų parametrus. Na, pavyzdžiui, mokinių skaičių, mokytojų amžių, biudžeto dydį, galbūt netgi tai, kiek mokinių mokosi nepatenkinamai ir pan. Toks mokyklų reitingavimas atitiktų šio žodžio reikšmę ir rodytų mokyklų eilę pagal tam tikrus rodiklius.
Juk neatmestina, kad mokyklose galėjo keistis vadovai, galbūt pačios mokyklos keitė veiklos strategijas, koregavo planus vedamos profesinių ambicijų.
Tačiau mokyklų reitingas pretenduoja į mokyklų kokybės „pamatavimą“. Kitaip tariant, reitingas taikosi nustatyti mokyklų vertę. Tai nesunku suprasti iš prisiskirtų nuopelnų. Neva paskelbus „blogąsias“ mokyklas, po kelių metų jų rezultatai pagerėjo. Ar tikrai tik dėl to? Tikriausiai tose mokyklose dauguma mokytojų liko tie patys, programos irgi nesikeitė, finansavimas liko tas pats. Tik mokiniai 2019 metais buvo kiti nei 2016-aisiais. Ar „reitingas“ analizavo, kokie tai mokiniai? Prisiskirti nuopelnus, švelniai tariant – nekorektiška. Juk neatmestina, kad mokyklose galėjo keistis vadovai, galbūt pačios mokyklos keitė veiklos strategijas, koregavo planus vedamos profesinių ambicijų.
Kitas aspektas tas, jog mokyklos lengva ranka, o gal net neatsakingai, suskirstytos į geras ir blogas, nebijančias skelbti savo duomenų ir nesutikusias (suprask, bijančias) viešinti. Skaitytojui reikėtų žinoti, kad daugumos mokyklų, kurios nesutiko viešinti savo duomenų, rezultatai pagal „reitingų“ „metodiką“ – geri ar net labai geri. Tad kodėl jos nesutinka viešintis? Ar tik ne dėl to, kad puikiai supranta šio reitingavimo paviršutiniškumą bei nepagrįstumą? Galbūt tiesiog nenori dalyvauti komerciniame žaidime.
Edukologai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje nevienareikšmiškai traktuoja ugdymo kokybę ir vienu balsu sako, kad pamatuoti ugdymo kokybę yra sudėtinga ar net neįmanoma, jei nėra sutarta dėl kokybės matavimo rodiklių bei indikatorių, kurie iliustruotų mokyklos veiklos kokybę.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras yra patvirtinęs mokyklų, vykdančių bendrojo ugdymo programas, veiklos išorinio vertinimo organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašą, kuriame numatytas Visuminis vertinimas atliekamas naudojant 25 rodiklių sistemą, apimančią 4 mokyklos veiklos sritis: rezultatus, ugdymą(si) ir mokinių patirtis, ugdymo(si) aplinkas, lyderystę ir vadybą. Atkreipkit dėmesį – 25 rodikliai. Be visuminio vertinimo dar yra teminis ir rizikos vertinimai. Taigi, Lietuvoje lyg ir nustatyta, kaip bus/yra pamatuojama mokyklos veiklos kokybė. Nereikia pamiršti ir to, kad paties išorinio vertinimo tikslas – skatinti mokyklas tobulėti siekiant geresnės ugdymo(si) kokybės ir geresnių mokinių pasiekimų.
Internetiniuose portaluose akademinės bendruomenės atstovai rašė ir apie tai, kad mokinio pasiekimus labai stipriai gali lemti tėvų išsilavinimas, kokioje aplinkoje vaikas gyvena, knygų kiekis namuose, ar jas skaito tėvai ir t.t.. Edukologijos mokslo įrodyta, kad šie ir daugelis kitų aspektų turi koreliacinį (tarpusavio priklausomumo) ryšį su vaiko pasiekimais.
Reitingų sudarytojai nusprendė, kad pažymys yra visa ko matas ir tik jis parodo, kada mokykla gera, o kada bloga.
Tačiau kokie rodikliai panaudoti reitinguojant, pvz. pagrindines Lietuvos mokyklas? Štai jie:
1. Lietuvių kalbos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo vidurkis pagal 10-balę sistemą.
2. Matematikos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo vidurkis pagal 10-balę sistemą.
3. Mokinių, atėjusių į 9-ą klasę ir po dviejų metų baigusių 10-ą klasę skaičius.
4. Dar mokyklos suskirstytos pagal pagrindinio ugdymo pasiekimuose pasitikrinusių 10-okų skaičių: nuo 1 iki 9, nuo 10 iki 20 ir, kai mokinių skaičius buvo daugiau nei 21.
IR VISKAS! Daugiau jokių kitų kriterijų ar rodiklių, bent jau reitinguojant pagrindines mokyklas.
Reitingų sudarytojai nusprendė, kad pažymys yra visa ko matas ir tik jis parodo, kada mokykla gera, o kada bloga. Neįvertinta nei mokinių socialinė – ekonominė, emocinė, šeimos aplinka, nei savininko (dažniausiai) savivaldybės indėlis – tiek ekonominis, tiek vadybinis, neįvertinta, ar mokykla turi visus pagalbos mokiniui specialistus ir mokytojus dalykininkus, neįvertintas ir pačios mokyklos indėlis bent jau per paskutinius 5-erius metus, pavyzdžiui, keičiant mokyklos ugdymo planą ar kt... Neįvertintų aspektų sąrašą galėtume tęsti ir toliau.
Maža to, net pačių reitingo sudarytojų suskirstytose mokyklų grupėse gausu klaidų. Mokyklos, turėjusios būti grupėje, kurioje 10-okų yra nuo 10 iki 20, atsidūrė grupėje, kurioje 10 kl. mokinių nuo 1 iki 9 (bent 10 atvejų) ir atvirkščiai. Neaišku ir tai, ką mintyje turėjo reitinguotojai skelbdami, pavyzdžiui, 9-okų skaičių 2017 m. ir 10-okų 2019 m. Gal norėta parodyti mokinių „nubyrėjimą“? Gal. Bet ką tai bendro turi su šiuo reitingu, juk mokiniai iš mokyklos gali išvykti dėl pačių įvairiausių priežasčių, o jos, aišku, šiame reitinge nenagrinėjamos ir nevertinamos. Tad lieka tik spėlioti. Kitą vertus, gal reitinguotojai ir nesiekia atsakyti į klausimą KODĖL? ir atskleisti priežasčių, kodėl vienos ar kitos mokyklos rezultatai taip skiriasi. Kitaip tariant, šis reitingas, toks, koks jis yra dabar, tai paprasčiausias mokyklų mokinių pažymių vidurkių sąrašas, nes jis sudarytas ne pagal aiškią, pagrįstą moksliškai, suprantamą metodiką.
Todėl visiškai nenuostabu, kad apie 78 proc. apklausoje dalyvavusių Lietuvos pagrindinių mokyklų pasisako už tai, kad tokio neobjektyvaus ir tikrovės neparodančio mokyklų reitingavimo iš viso nereikia.
Šie duomenys gauti iš Lietuvos pagrindinių mokyklų asociacijos 2020 metų gegužės 11-15 dienomis atliktos apklausos, kurioje dalyvavo 90 pagrindinių mokyklų, mokyklų-daugiafunkcinių centrų ir kitų mokyklų, kuriose vykdomas pagrindinis ugdymas. Tai trečdalis visų Lietuvos pagrindinių mokyklų. Galima būtų spėti, kad panašūs rezultatai būtų ir tarp pradinių mokyklų, progimnazijų bei gimnazijų.
Todėl nenuostabu, kad mokyklos, rizikuodamos patirti savivaldybių ir vietos politikų spaudimą (yra rajonų, kuriuose mokykloms keliama užduotis atsirasti vienoje ar kitoje reitingo vietoje), gali nuspręsti neviešinti savo duomenų apie mokinių pasiekimus, kol mokyklų reitingas (nepriklausomai nuo jo autorystės) bus sudarytas pagal aiškius, ne tik kiekybinius, bet ir kokybinius rodiklius, kai jame nebus klaidų, o mokyklos bus lyginamos su bent jau panašaus konteksto mokyklomis: pagal mokinių skaičių, jų sudėtį (specialiųjų poreikių turintys vaikai, mokiniai užsieniečiai, rizikos grupės šeimų vaikai ir kt.) ir t.t..
Keista tik tai, kad tokį neobjektyvų ir nepagrįstą mokyklų reitingavimą toleruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministrai, viešai ir garsiai nepasakydami visuomenei, kad šis reitingavimas neatspindi pilnos tikrovės.
Kaip ten bebūtų, tai nereiškia, kad mokyklos neturi ieškoti net ir mažiausių galimybių gerinti vaikų gyvenimą, gerinant jų pasiekimus. Absoliuti dauguma tai daro ir turi teisę pasakyti mes protestuojam – šiame reitinge MŪSŲ MOKYKLA TURI BŪTI PIRMA!
Darius Mockus yra Lietuvos pagrindinių mokyklų asociacijos prezidentas.
