Pirma reakcija į šį sąrašą – liūdesys su savigraužos prieskoniu, nes jautiesi atsakingas už viską, kas vyksta mokykloje, o čia tarsi nesėkmė, nes tavo mokyklą priskiria prie „silpnųjų“. Bandai save motyvuoti, skaitai vėl ir vėl ministrės patvirtintą sakinį, kol ateina „nušvitimas“, kad visos paskelbtos mokyklos yra STIPRIOS, tik vienose ryškiau, o kitose silpniau spindi vieni ar kiti GEROS MOKYKLOS požymiai. Juk blogoje mokykloje negali būti geros mokyklos požymių.
Galima pasijuokti iš tokios filosofinės-humoristinės išvados, bet neabejotinai rimtai galima diskutuoti, kas yra stipri ir kas yra silpna mokykla. Kokie kiti kriterijai, dažnai liekantys nepastebėti ir neįvertinti, gali turėti esminės įtakos mokinių, o tai reiškia, ir mokyklos rezultatams.
Pabandysiu pateikti jums tokių kriterijų pavyzdžių, o skaitytojas tegu pats nusprendžia, ar veikiama tokių aplinkybių mokykla gali išvystyti stiprią geros mokyklos bruožų raišką. Siūlau skaitytojui pasitelkti vaizduotę ir pagal pateiktus duomenis, įžvalgas ir pastebėjimus pasidaryti savo išvadas.
Taigi, labai svarbu atsižvelgti į:
1. Mokyklos kontekstas ir socialinė ekonominė aplinka. Įsivaizduokite, kad gyvenate vidurio Lietuvos miestelyje, kuriame apie 2500 gyventojų i, kuris per socialinės politinės santvarkos pokyčius patyrė didžiulę transformaciją, atnešusią nepavydėtinų negatyvių padarinių šiai vietovei. Miestelyje jau beveik 30 metų nedarbo rodiklis nesikeičia ir sukasi apie 20 proc., apie 20 proc. visų butų esančių miestelyje yra savivaldybės socialinis būstas.
Apie 37 proc. mokyklos mokinių turi specialiųjų ugdymosi poreikių, kurie labai dažnai susiję ir su elgesio ir/ar emocijų sutrikimais. Yra klasių, kurioje mokytojas dirba su 4 vaikais, turinčiais nežymų intelekto sutrikimą, 4 vaikais turinčiais kalbos sutikimą, plius dar su 4 vaikais patiriančiais mokymosi sunkumų dėl nepalankių aplinkos veiksnių ir dar su 2 vaikais turinčiais dėmesio, aktyvumo sutrikimus bei sulėtėjusią raidą.
Nemokamai valgančių mokinių skaičius svyruoja nuo 50 iki 80 proc. (atsižvelgiant, krizė šalyje ar ne), o labai daug šeimų yra patekę į skurdo kultūros spąstus. Pateiktas švelnusis konteksto variantas, nesigilinant į tai, kas vyksta už mokyklos teritorijos ribų, bet jį prisiminkite skaitydami toliau.
2. Mokyklos duomenys apie mokinių pasiekimus. Įvairiose mokyklose jie visokie, bet ne paslaptis, kad dalis mokyklų lenktyniaudamos įvaizdžio kūrimo lenktynėse, kartais neatsispiria pagundai pasigražinti. Šiuo požiūriu mūsų aptariamo miestelio mokykla pasižymi neįtikėtina drąsa (o gal naivumu) ir iš tikrųjų yra stipri, nes turi jėgų atsispirti tokiam gundymui ir NEATRENKA mokinių taip vadinamam standartizuotam testavimui.
Mokykla leidžia jame dalyvauti visiems vaikams, tarp jų ir turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių. Ta mokykla tokia stipri, kad jos mokytojai suvokdami būtinybę gauti objektyvius duomenis apie vaikų pasiekimus, nepadeda išspręsti užduoties, kurios neišsprendė dauguma šalies mokinių, testavimo ar pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo metu.
Mokinių darbų tikrintojai tiksliai žino, kad panašiu rašikliu ištaisę mokinių klaidas jie apgaus kitus, bet tik ne save. Tai nereiškia, kad kitos mokyklos taip daro, tai reiškia, kad ta mokykla taip nedaro.
3. Protų nutekėjimas ir misija „nuvesk į gyvenimą“. Protų nutekėjimas egzistuoja ne tik valstybėse, bet ir mokyklose. Jis pasireiškia gabesnių vaikų išvykimu po 8 klasės į miestų gimnazijas, kuriose jie toliau sėkmingai mokosi, laiko ir išlaiko egzaminus.
Tokį reiškinį (protų nutekėjimą) patiria beveik visos periferijos pagrindinės mokyklos, todėl natūralu, kad PUPP rezultatai šiose mokyklose tikrai prastesni, o kartais ir liūdni, nes mokyklos lieka dirbti su vaikais, kuriuos reikia nuvesti iki pagrindinio išsilavinimo kartelės ir padėti jiems ją peršokti. Ir kaip neprisiminti mūsų linksniuojamos mokyklos, kuri jau N metų nuveda, o kartais ir „nutempia“ jauną, savo gyvenimo vizijos dar neturintį žmogų, iki tos ribos bei palydi mokytis profesijos.
Sakote, tai paprasta, o aš sakau, kad tai esminė tos mokyklos misija, padaryti taip, kad ir tie vaikai, kurių aspiracijos (ko nors siekimas) išsilavinimo atžvilgiu artimos nuliui, pasirinktų profesiją, dirbtų, kurtų šeimas ir būtų piliečiais.
4. Vaikų rūšiavimas. Pradėsiu nuo realaus pavyzdžio. Specialiųjų poreikių turintis vaikas su neįgalia mama bedarbe dėl tam tikrų aplinkybių priverstas keisti gyvenamąją vietą ir išvykti iš mokyklos. Po trijų dienų jos abi parvyksta į mokyklą ir prašosi priimamos, nors jau gyvena rajono centre, o ne „įsivaizduojamame“ miestelyje, ir sako, kad nė viena mokykla mieste jų nepriima.
Tik po buvusios mokyklos direktoriaus ir rajono švietimo skyriaus pastangų vaikui surandama mokykla mieste. Panašių pavyzdžių Lietuvoje tiek, kad nesuskaičiuosime. Kaip po to kalbėti apie lygias galimybes vaikams, kai juos rūšiuoja pagal gebėjimus, tėvų socialinį ekonominį statusą ir tik „stiprioms“ mokykloms žinomus parametrus. Kaip nustatysime, kuri mokykla stipri, o, kuri ne? Kuri nerūšiuoja vaikų, ar ta kuri vykdo atranką?
5. Skurdo kultūros spąstai. Jie sužalojo daug suaugusių žmonių, tebežaloja ir vaikus. Išsiskyrę tėvai, vienas iš jų užsienyje, vaikai palikti seneliams, smurtas, alkoholis šeimose ir atiduoti mokyklai vaikai. Yra tėvų, kurie sako, jog visiškai nesusitvarko su vaikais namuose (,,imkite jį ir darykite su juo, ką norite“). Greičiausiai jie patys savo vaikystėje papuolė į tuos pačius skurdo spąstus ir panašią patirtį perduoda savo vaikams.
Mokykla tikrai gali padėti ištrūkti iš tokio užburto rato, bet jai reikia padėti. Dvejiems metams skiriamas kokybės krepšelis iš esmės tokios situacijos nepakeis. Reikia apskritai keisti mokyklų finansavimo tvarką ir atsižvelgti į tai, kokiame kontekste mokykla dirba, įvertinti realų pagalbos poreikį vaikams, o ne imituoti ją. Mieli politikai, tai jūsų prerogatyva, nes jūs skirstote pinigus, beje, ne savo, o mokesčių mokėtojų.
Pabaigai pateikiu kelias mokytojų mintis, išsakytas po minėto sąrašo paskelbimo. „Ar mokykla silpna, kad ji dirba tokioje aplinkoje? Ar ŠMM paskelbusi tokius sąrašus nebijo, kad nebus mokytojų norinčių dirbti šiose, „silpną geros mokyklos požymių raišką turinčiose mokyklose“?
„Toks kokybės krepšelio idėjos pateikimas nuvylė mokyklų bendruomenes, dar kartą pažemino mokytoją.“ „Man, „silpnos“ mokyklos mokytojai, nuoširdžiai skaudu, nes turiu rimtų argumentų manyti, kad mano mokykla yra viena iš stipriausių.“
Tokių svarstymų gal nebūtų buvę, jei būtų diskutuojama apie kokybės krepšelio idėjos pateikimo būdus, jei būtų nuosekliai paaiškinti, pristatyti visuomenei ir mokyklų bendruomenėms idėjos tikslai. Nepakanka žinoti mokyklą, ją reikia patirti.
Darius Mockus yra Lietuvos pagrindinių mokyklų asociacijos prezidentas, Jonavos r., Ruklos J.Stanislausko mokyklos-daugiafunkcio centro direktorius.
