Dar pavasarį ir vasarą, kilus slapta pažyma paremtam skandalui dėl Vydo Gedvilo skyrimo ministru, Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija pateikė Korupcijos prevencijos ir Kriminalinės žvalgybos įstatymų pataisas.
Šių pataisų esmė: turi būti vienas standartas visiems valstybės vadovams, o skiriant asmenis į aukštas pareigas būtina vadovautis vienu – Korupcijos prevencijos įstatymu. Tai reikštų įstatymo, o ne slaptų pažymų viršenybę.
Tuomet norėjosi tikėtis, kad iš norų valstybę valdyti slaptomis pažymomis bus išsivaduota, valstybė, kaip ir dera, pasuks teisiniu keliu. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui suteiktas specialiosios komisijos statusas ir pavesta atlikti parlamentinį tyrimą dėl kriminalinės žvalgybos metu gautos informacijos panaudojimo ir saugojimo.
Šiemet, vos tik specialioji komisija paskelbia tyrimo išvadas, kad slaptos pažymos būdavo naudojamos ne pagal paskirtį, jomis buvo piktnaudžiaujama kai kurių valdžios atstovų politiniais tikslais, prasideda naujas politinis šou.
Iki šiol neteko girdėti, kad informacija apie numatomas apklausas ir tų apklausų dalyvių statusą būtų skelbiama viešai, per žiniasklaidos priemones, iš anksto, neužtikrinant tyrimams privalomo slaptumo.
Šiandien tenka pripažinti, kad nešvarus politikavimas slaptomis pažymomis mutavo – įgavo naujas formas. Ir žaidžiama jau nekriminalinės žvalgybos informacija, o baudžiamuoju procesu.
Šį teiginį iššaukia vadinamojo Vijūnėlės dvaro tyrimas. Ir kalbu kaip teisininkas, o ne vienos ar kitos partijos atstovas. Iki šiol neteko girdėti, kad informacija apie numatomas apklausas ir tų apklausų dalyvių statusą būtų skelbiama viešai, per žiniasklaidos priemones, iš anksto, neužtikrinant tyrimams privalomo slaptumo.
Ir vėl žaidžiama įstatymų užribyje. Vėl politiniai žaidimai pilkuosiuose viešųjų ryšių rūkuose. Tik šįkart informaciją nutekina ne politikai (kaip anksčiau dažnai pasitaikydavo), bet pareigūnai.
Esant tokiai situacijai bet koks nusikaltimo ar numanomo nusikaltimo tyrimas atsiduria aklavietėje, dažniausiai veda į niekur. Atsiranda didelė tikimybė, kad tyrimas bus nerezultatyvus.
Viešinti ikiteisminio tyrimo duomenis draudžia įstatymas. Ir praktika labai aiški: jei nusikalstama veika sėkmingai tiriama, paskelbus duomenis viešai, atitinkami asmenys sieks sunaikinti nusikaltimų veikų įrodymus.
Tą sekundę, kai pradedamas politinis šou, ikiteisminis tyrimas beveik šimtu procentų pasmerktas žlugti. Nori sužlugdyti tyrimą (arba žinai, kad įrodymų nėra arba jų nepakanka) – viešink bet kokią informaciją, susijusią su tyrimu. Viską užgoš politinis šou.
Surasti politinių šou autorius, kaip ir vykdomų neteisėtų veiksmų autorius, tampa beveik neįmanoma. Vienus saugo slaptumas, imunitetai ar duomenų stoka, kitus gelbsti tai, kad politikavimas vykdomas per trečius, ketvirtus asmenis.
Politikavimas viešųjų ryšių rūkuose turi savo aiškius požymius: niekas nieko nežino, niekas niekam nedaro įtakos, bet slaptos pažymos ir su tyrimais susijusi informacija išmetami į viešumą, siunčiama nematomais pašto karveliais visuomenei dirginti. Tai, kad tokie veiksmai pažeidžia Konstituciją, lieka lyg kažkur danguje, toli nuo mūsų ir neva mūsų gyvenimui įtakos neturi.
Tikrai nekeliu klausimo, kad visa tai vyksta užsienio specialiųjų tarnybų užsakymu siekiant destabilizuoti padėtį valstybėje. Tai taip pat būtų pigus politikavimas.
Vis dėlto klausimas Generalinei prokuratūrai ir jos naujajam vadovui yra: ar nuo šiol visų ikiteisminių tyrimų duomenys apie numatomas apklausas ir tų apklausų dalyvių statusą bus viešinami, iš anksto pranešami visuomenei? Kas padaryta šiuose tyrimuose, kad taip nebūtų?
Darius Petrošius yra Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininkas, socialdemokratas, teisės mokslų daktaras
