Tuomet galime tikėtis, pavyzdžiui, žemės ūkio ministrės absurdiškos nuomonės ir pasiūlymo medžioti visus gyvus padarus, nes jų negalima įrašyti į Raudonąją knygą. Prieš kurį laiką apie tai prabilo Virginija Baltraitienė (žemės ūkio ministrė, Darbo partijos pirmininko pavaduotoja). Tiesa, mano žiniomis ji nėra medžiotoja, todėl vargu ar buvo įkvėpta sėdėdama prie laužo po medžioklės. Tačiau vieša paslaptis, kad jos vyras Regimantas Baltraitis yra užkietėjęs medžiotojas. Vienam portalui V. Baltraitienė yra sakiusi: „Jam tai yra pramoga, laiko praleidimas gamtoje, galimybė susitikti su draugais ir aptarti vyrų reikalus, tad kodėl gi ne.“ Tai štai, Regimantas aptaria vyrų reikalus, grįžta namo ir sako žmonai: „Klausyk, davai pamąstom, kaip būtų galima šaudyt daugiau visokių gyvūnų?“. Kitą rytą ministrė sėda prie savo darbo stalo ir pradeda genialų esė apie amoralų vilkų elgesį su ūkio gyvuliais ir samprotauja: „Kada visą Lietuvą įrašysime į Raudonąją knygą? Manau, kad tendencija saugoti darosi pernelyg intensyvi, per daug akla ir neatsižvelgianti į realią Lietuvos situaciją.“
Jos teigimu, savo jauniklius medžioti mokantys vilkai elgiasi „nehumaniškai“ su naminiais gyvuliais. Matyt, todėl, kad skerdžia juos be nuskausminimo? Ji dar pastebi paradoksą, kad viena rūšis (supraskit, vilkai), yra labiau saugomi už kitas (supraskit, avys, karvės arkliais ir šunys). Čia aš Jums pritarsiu, gerbiama ūkio ministre. Pavyzdžiui, kai kažkoks pusprotis nuo tilto numeta šunį arba negyvai nukamuoja katę, vien dėl emocinio pasitenkinimo, visuomenė jį pasmerkia. Bet kai Jūsų vyras su draugais susiburia miške ir šaudo į bėgančius gyvūnus, dėl tokio paties emocinio pasitenkinimo, tai vadinama hobiu.
Truputį ne į temą, bet kai tokie samprotavimai gimsta žmogaus galvoje, kuris atsakingas už viso žemės ūkio sektoriaus sėkmingą funkcionavimą, darosi baisu. Jei koks mokyklinukas manęs paklaustų, kokių savybių reikia norint tapti ministru, nežinočiau ką pasakyti. Sprendžiant iš Birutės Vėsaitės, Loretos Graužinienės ir Virginijos Baltraitienės pavyzdžių, tereikia gimti po laiminga žvaigžde.
Nežinau ar pati V. Baltraitienė supranta, tačiau savo sarkastišku siūlymu „įrašyti visą Lietuvos gamtą į Raudonąją knygą“, o kitaip tariant, nustoti taip rūpintis gamta, ji pasiūlė grįžti į sovietmetį
Nežinau ar pati V. Baltraitienė supranta, tačiau savo sarkastišku siūlymu „įrašyti visą Lietuvos gamtą į Raudonąją knygą“, o kitaip tariant, nustoti taip rūpintis gamta, ji pasiūlė grįžti į sovietmetį. Tuomet buvo priimtina melioruoti pelkes ir jas paversti dirbamais laukais, medžioti vilkus ir jų kailius priduoti už kelių rublių premijas.
Man regis, žemės ūkio ministras turėtų stengtis užtikrinti efektyvų kompensacijų mechanizmą ūkininkams, diegti prevencines priemones nuo plėšrūnų išpuolių ir jas skatintų parama. Nemėgintų uždaryti laisvai besiganančių stumbrų į aptvarus, o plėtotų ekologinio turizmo sektorių. Galbūt ūkininkai ar urėdijos su ministerijos parama galėtų pradėti organizuoti pažintines ekskursijas stumbrų pėdsakais, kurios bent iš dalies kompensuotų žalą ūkininkams? Bet aš pamiršau, kad už tokias iniciatyvas žemės ūkio ministrei prasidėtų neramus šeimyninis gyvenimas. Juk vyras gali vadintis vyru tik tuomet, jei nudobė kokį žvėrį. Sriūbtelėjęs alaus, kur nors aukštai bokštelyje ir nusitaikęs pro optinį taikiklį.
Dabar medžiotojai svajoja apie naktinio matymo optiką. Juk taip būtų galima nudobti daugiau žvėrių. O ir patiems žvėreliams bus geriau, nes ne taip skaudės, kai pataikys tiesiai į galvą. Vienas medžiotojas naktinio matymo taikiklių būtinybę spaudai taip ir paaiškino: „Didžiausias skausmas medžiotojui – sužeistas gyvūnas.“ Vietoj to, kad tų gyvūnų nebežalotų, medžiotojai nori juos žaloti efektyviau. Na, nes taip daug jautriau ir labiau matosi, kad jiems rūpi gamta. Šiaip, šaunieji miško bičiuliai, būtų dar efektyviau, jei savo medžioklėms pasitelktumėt, pavyzdžiui, GRAD sistemas. Arba bepiločius „Predator“ ir išrūkytumėt visus gyvius iš miško. Juk vis tiek žiemą juos šersit ir galėsit pasakyti, kad štai šitaip jūs atsilyginat už laimikius.
Nežinau, kaip padaryti, kad kiekvienas miško žvėris, kurį rūpi medžiotojams nupilti, įgytų liūto Cecilio statusą. Ir kad lietuviai nebūtų tokie trumparegiški, kaip Zimbabvės valdžia, kuri įteisinusi liūtų medžioklę, tačiau pasipiktino, kai kompleksų kamuojamas vyras iš JAV nudaigojo tą vienintelį liūtą Zimbabvėje, pavadintą žmogaus vardu.
Kalbant apie liūtus ir kompleksus – Antanas Bosas. Kodėl PETA nereikalauja įvykdyti bausmės jam? Juk nepaisant to, kad A. Bosas stebėtinai panašus į Birutę Galdikas (fiziškai), jo namai tikros laukinių gyvūnėlių kapinės. Afrikoje medžiojęs Antanas sušaudė 19 žvėrių, jų gretose buvo ir vienas liūtas. Nenoriu Jūsų nuvilti Antanai, tačiau visi šie trofėjai nereiškia, kad jūs geras medžiotojas, o tiesiog parodo, kiek daug pinigų, ir kiek daug kompleksų turite. Tikiuosi, kada nors pataikysit į kokį liūto Cecilio antrininką ir tapsite PETOS silpnapročių trofėjumi.
Atsipeikėję ir įvertinę pramoginės medžioklės fenomeną, pastebėsite, kad tai nėra kažkas normalaus, į ką vertėtų žiūrėti pro pirštus. Medžiotojus vienija tie patys motyvai kaip ir naminių gyvūnėlių kankintojus. Jie jaučia malonumą. Juk priešingu atveju neinvestuotų tūkstančių į savo šautuvus ir taikiklius. Ir vietoj to, kad gertų miškuose, jie eitų į barus. Atidžiau pažiūrėję į medžioklę palaikančius politikus, pastebėsite vieną bendrą bruožą – jie visi seno sukirpimo, nesugebantys mąstyti kritiškai ir priimti sumanių sprendimų. Ar mes norime, kad mūsų šalį valdytų tokie žmonės?
