Davidas Schultzas: Ar ir kaip JAV Kongresas gali daryti įtaką D.Trumpo užsienio politikai?

Nors Kongresas iš dalies ir nustatė apribojimus D.Trumpo užsienio politikai, pavyzdžiui, patvirtindamas sankcijas Rusijai arba išreikšdamas nepritarimą D.Trumpo požiūriui į Jamalo Khashoggi nužudymo aplinkybes, vis dėlto daugeliu atvejų D.Trumpui leidžiama savo nuožiūra vykdyti JAV užsienio politiką.

Ši nesikišimo strategija artimiausiu metu turėtų pasikeisti.

D.Trumpo užsienio politikos „nuopelnai“ yra gerai žinomi. Jo dėka JAV pasitraukė iš Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos, Ramiojo vandenyno partnerystės sutarties, susitarimo dėl Irano branduolinės programos. Jis atšaukė JAV narystę Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryboje, JAV ambasadą Izraelyje perkėlė į Jeruzalę, siekė įvesti įvažiavimo į šalį apribojimus musulmonams, sugriežtino imigraciją, apribojo politinio prieglobsčio prašymo galimybes ir galiausiai toliau siekia pastatyti sieną su Meksika.

Jis taip pat pareiškė atšauksiantis JAV karines pajėgas iš Sirijos ir Afganistano, grasino karu Šiaurės Korėjai, įsitraukė į muitų karą su Kinija, gyrė V.Putiną ir Kim Jong-Uną, rodė nesutarimus su Angela Merkel ir Emanueliu Macronu. Jis atmeta liberalios demokratijos principus vykdyti intervencijas, kai reikia apginti globalią demokratiją.

Priešingai – jis teikia pirmenybę nacionalizmui ir demonstruoja abejingumą žmogaus teisėms.

JAV prezidentai turi didelę laisvę savarankiškai vykdyti užsienio politiką. Šią laisvę prezidentui garantuoja Konstitucija ir Kongreso patvirtinti teisės aktai. 1936 metų byloje JAV prieš „Curtiss-Wright Export Corporation“ JAV Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog nors Konstitucija ir riboja prezidento laisves vidaus politikoje, užsienio politikoje jis turi daug platesnius įgaliojimus.

1952 metų bylą „Youngstown Sheet and Tube“ prieš „Sawyer“, taip pat žinomą „Plieno konfiskavimo“ vardu, galima laikyti vienu svarbiausių precedentų užsienio politikos klausimu Aukščiausiojo Teismo istorijoje.

Šioje byloje Teismas užblokavo prezidento Harry S.Trumano ketinimus nacionalizuoti plieno pramonę, kad būtų užtikrintas plieno tiekimas Korėjos kare 1950 metais. Teisėjas Robertas H.Jacksonas tuomet pateikė atskirą nuomonę, kad JAV prezidento galias užsienio politikoje apibrėžia trys skirtingi aplinkybių scenarijai, ir atsižvelgus į juos prezidentas gali veikti vienas, su Kongreso pritarimu arba priešingai Kongreso pritarimui.

Kiti prezidentai – nuo Lyndono Johnsono iki Georgo Busho naudojosi šiuo precedentu siekdami pateisinti savo karines kampanijas, ypač remdamiesi Kongreso rezoliucijomis, laiminančiomis jų veiksmus. Tikėtina, kad vadovaujantis „Curtiss-Wright“ bylos logika Kongresas gali net išplėsti prezidento galias užsienio politikoje, laimindamas jo, kaip vyriausiojo kariuomenės vado, veiksmus.

1981 metų byloje „Dames & Moore“ prieš R.Reaganą Teismas parėmė prezidento Jimmy‘io Carterio įgaliojimus išspręsti Irano įkaitų krizę ir pateikti privačius kaltinimus Irano vyriausybei.

Šie ir kiti pavyzdžiai rodo, kad prezidentas turi plačius įgaliojimus užsienio politikoje.

Vis dėlto šie įgaliojimai nėra beribiai.

Skaitant pažodžiui JAV Konstitucijos I straipsnis suteikia daugiau galių užsienio politikoje ne prezidentui, o Kongresui, jei tik šis nori šia galia pasinaudoti. Problema yra ta, kad laikui bėgant Kongresas ėmė jomis tiesiog nesinaudoti. D.Trumpo nenuosekli, o gal net destruktyvi (kaip daugeliui atrodo) užsienio politika suteikia Kongresui progą veikti.

Kongresas turi plačius įgaliojimus paveikti JAV užsienio politiką bent keturiais aspektais – finansiniu, įstatyminiu, tiriamuoju bei patariamuoju ir pritariamuoju. Atstovų Rūmai ir Senatas gali pasinaudoti teise atsisakyti finansuoti D.Trumpo užsienio politikos iniciatyvas, tokias kaip kariniai veiksmai ar sienos statyba.

Antra, Kongresas gali pasinaudoti įstatymine teise įpareigoti prezidentą vykdyti tam tikrus įsipareigojimus, skirti diplomatinius postus, apriboti prezidento teisę savo nuožiūra nustatyti tarifus, sankcijas ar imigracijos mastus.

Trečia, Kongresas gali pasinaudoti tyrimo teise ir priversti prezidentą būti labiau atsakingu ir atskaitingu už savo veiksmus bei atskleisti su tuo susijusią informaciją.

Pagaliau Senato patariamoji ir pritariamoji teisė gali daryti įtaką prezidento skiriamiems postams ir veikimui pagal tarptautines sutartis.

Daugeliu šių teisių Kongresas gali pasinaudoti nepaisydamas prezidento veto arba Demokratų Atstovų Rūmų ar Respublikonų Senato nepritarimo. Pavyzdžiui, pasinaudoti teise nefinansuoti prezidento užsienio politikos projektų arba realizuoti tyrimo teisę Atstovų Rūmai gali visiškai savo nuožiūra.

Kongresas turi teisę tikrinti D.Trumpo užsienio politikos darbotvarkę, ir belieka tikėtis, jog taip ir bus. D.Trumpo prezidentavimas užsienio politikos aspektu po 2018-ųjų rinkimų dar nebuvo įvertintas.

Užsienio politikos kontrolė, ypač kalbant apie Kiniją, Korėją, taip pat dėl prekybos, imigracijos ir karinių klausimų Kongresas ir D.Trumpas per ateinančius dvejus metus susirems ne kartą.

Davidas Schultzas yra Hamline‘o universiteto (JAV) profesorius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas, MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys.