Teisės mokykloje, kurioje dėstau, per rinkimų teisės seminarus studentų nuolat klausiu, kas yra partija vertinant iš Konstitucinės perspektyvos? Ar tai yra kandidatai? Partijos lyderiai ir pareigūnai? O gal sąskrydžių dalyviai, pirminių rinkimų ar pagrindinių rinkimų rinkėjai? Klausimo, kas yra partija, teisinė reikšmė yra svarbi, kadangi atsakymas nulemia, kieno teisės atsiduria tarp prioritetinių. Politine prasme šis klausimas taip pat įdomus, kadangi jis verčia susimąstyti apie partijos ortodoksinę kilmę – ką ji reiškia ir kam atstovauja.
Eiliniams demokratams ir jų lyderiams B.Sandersas asmenybė kelia išorinės grėsmės asociacijas. Jis yra „pašalietis“, keliantis vadinamąją demokratinio socializmo šmėklą ir palaikantis jaunus žmones bei marginalinius rinkėjus, kurie jaučiasi neturintys balso.
Šie žmonės, įskaitant Tūkstantmečio kartos atstovus ir Z kartą, nėra matę efektyviai veikiančio kapitalizmo. Jų tėvai, ar jie patys, jau spėjo prarasti namus per pasaulinę finansų krizę 2008-aisiais, jų atlyginimai nekilo, būsto kainos tapo neįkandamos, o paskolos už studijas – nepakeliamomis. Ir apskritai lyginant su kitų kartų atstovais, jie turi susikūrę gerokai mažiau gerovės. Jiems patinka B.Sandersas, nes kalba apie jų realybę. Jis atstovauja jų Demokratų partijai, tai, prie kurios jie norėtų prisijungti. Šie žmonės šiuo metu yra didžiausias rinkėjų blokas, kuris nori prisiimti galios mantiją.
Jie nenori jungtis prie Hillary Clinton, Joe Bideno, Amy Klobuchar ar Peterio Buttigiego partijos. Nes tai yra kūdikių bumo kartos partija, tų, kurie jau susikūrė savo gyvenimus, tų, kurie turi savo narius Wall Street‘e, tokius kaip „Goldman Sachs“ vadovas Lloydas Blankfeinas, save laikantis demokratu, ir kuris vieną kartą yra pasakęs, kad balsuoti už B.Sandersą būtų sunkiau nei už Donaldą Trumpą.
Demokratų partijos, kaip institucijos, lyderiai, tradicinė žiniasklaida ir politikos mokslų atstovai yra susierzinę dėl B.Sanderso. Jis kelia iššūkį partiniam ortodoksiškumui įvairiais aspektais. B.Sandersas kelia iššūkį partijos neoliberalizmo idėjoms, dominavusioms pastaruosius keturiasdešimt metų ir pastūmėjusioms baltuosius darbininkų klasės atstovus balsuoti už D.Trumpą. B.Sandersas taip pat abejoja centristinės strategijos teisingumu, norint laimėti rinkimus, argumentuodamas tai elektorato sudėties pokyčiais ir vadinamųjų svyruojančių rinkėjų skaičiaus sumažėjimu. Todėl, jo manymu, nėra prasmės judėti politinio centro link, o reikia susikoncentruoti ir didžiausią dėmesį skirti naujajai rinkėjų kartai.
Nepaisant to, kad tuo netiki tradiciniai demokratai ir politologai, yra tikimybė, kad B.Sanderso strategija gali pasiteisinti. Juolab, kad tie patys žmonės netikėjo D.Trumpo pergale prezidento rinkimuose laikydami tai neįmanomu dalyku.
Esmė yra ta, kad nuosaikiųjų Demokratų sparne kilo panika. Išsigandę to, kad B.Sandersas gali laimėti taip, kaip D.Trumpas savo laiku perėmė Respublikonų partiją, jie susitelkė ir laimėjo su trenksmu – „Super Antradienį“ J.Bidenas nugalėjo dešimtyje iš keturiolikos valstijų ir įsiveržė į Demokratų partijos kandidatų lyderio poziciją.
Politinis pagreitis pasikeitė J.Bideno naudai tarp Pietų Karolinos rinkimų ir „Super Antradienio“. J.Bidenas yra lyderis, turintis partijos vadovybės palaikymą. Kita vertus, dar liko išrinkti apie 60 proc. delegatų ir B.Sandersas užsitikrins dalies delegatų balsus bei laimės kai kuriose valstijose. Tačiau galima pateikti ir daugiau įžvalgų. B.Sandersas smarkiai nepadidino savo rinkėjų skaičiaus nuo pat 2016-ųjų, kai gavo nenorėjusių balsuoti už H.Clinton protesto balsus. Nepaisant visų pastangų, jis nepritraukia tiek jaunų rinkėjų kiek pats norėtų.
Elizabeth Warren nelaimėjo nė vienoje valstijoje, o savo gimtojoje valstijoje liko trečia. Jos rinkiminė kampanija jau baigta ir tik laiko klausimas, ką ji parems tolesnėje kovoje. Labiau tikėtina, kad ji paremtų J.Bideną (tikėdamasi gauti darbą jo administracijoje jo pergalės atveju) arba apskritai nerems nei vienos kandidatūros nei palaikys B.Sandersą. M.Bloombergas irgi pasitraukė iš kovos ir parėmė J.Bideną. Jis panaudos savo pinigus, kad demokratai išlaikytų Atstovų Rūmų kontrolę, laimėtų Senato rinkimus ir gerai pasirodytų vietos valdžios rinkimuose.
Davidas Schultzas yra Hamline‘o universiteto (JAV) profesorius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys.
