Tačiau kai procesas jau yra pasibaigęs, visos šalys, tiek prezidentas, tiek Atstovų Rūmų Demokratai, tiek ir Senato Respublikonai badys pirštais vieni į kitus teigdami, kad kita pusė veikė vien tik vedama partinių sumetimų. Kiekvienas iš jų teigs, kad būtent kita pusė, o ne jie padarė didelę žalą JAV Konstitucijai.
Nors galiausiai istorikai, žvelgiantys iš laiko perspektyvos, įvertins viso D.Trumpo prezidentavimo, įskaitant apkaltą ir teismo procesą, prasmę ir poveikį, galima teigti, kad net ir dabar, kai nė vienas iš trijų principinių žaidėjų – D.Trumpas, Atstovų Rūmai ir Senatas lyg ir nėra kalti, vis tiek yra galimai padaryta konstitucinė žala.
Baigiantis apkaltos procesui Senate, išskyrus kelis pačius aršiausius šalininkus, niekas nemanė, kad D.Trumpo skambutis Ukrainos prezidentui ar jo nebendradarbiavimas procese yra deramas elgesys. Prašymas užsienio valstybės lyderiui tirti D.Trumpo politinį priešininką ar pažadėtos karinės pagalbos teikimo sustabdymas tikrai nebuvo protingas ar etiškas dalykas. O žiūrint iš politinės ir JAV nacionalinio saugumo perspektyvos, tai buvo tikrai negerai. Tačiau pastangos visa tai pridengti vengiant bendradarbiauti su tyrimą atliekančiais Atstovų Rūmais ir trukdant jiems vykdyti konstitucinės priežiūros funkcijas, buvo dar blogesnis sprendimas. Net jei teisinis precedentas ir nebuvo palankus Kongresui, kalbant apie tyrimą ir kaltinimų teikimą, D. Trumpo akivaizdžios grimasos ir maivymasis dėl savo galių buvo vienu iš radikaliausių neišmanymo ir konstitucinių principų nepaisymo pavyzdžių per visą jo prezidentavimo laikotarpį.
D.Trumpas gerokai nusilpnino pasitikėjimą juo ir savo galimybes nudirbti darbus iki galo.
Daug kam atrodo, kad šiame procese prezidentas pasirodė kaip triumfuojantis apkaltos proceso laimėtojas. Jis buvo išteisintas, todėl gali susidaryti įspūdis, kad jis ir ateities prezidentai yra aukščiau įstatymo. Vis dėlto iš tikrųjų šis procesas padarė prezidentą daug silpnesniu, nei jis jautėsi proceso pradžioje. Procesas nutolino jį nuo savo tiesioginių pareigų, tokių, kaip politinės darbotvarkės įgyvendinimas Kongrese, atlikimo. 2017-aisiais jis pasirašė 94 įstatymų projektus, 2018-aiaiais – 312, o 2019-aisiais – tik 91.
Nors ir buvo išteisintas, visuomenės nuomonė ir Kongreso tyrimas apribojo jo galias. Richardas Neustadtas knygoje „Prezidento galia ir modernūs prezidentai“, taikliai pastebėjo, kad prezidento galia yra įtikinėjimo galia. Todėl D.Trumpas gerokai nusilpnino pasitikėjimą juo ir savo galimybes nudirbti darbus iki galo. Daugelis ir taip ir nuogąstavo, kad jam bus daug sunkiau atlikti užsienio politikos manevrus ketvirtaisiais prezidentavimo metais. O bendras jo elgesys vėl paskatins diskusijas apie galimus prezidento galių apribojimus.
Nancy Pelosi buvo teisi teigdama, kad D.Trumpas yra nevertas apkaltos, bet ji buvo įtikinta vis tiek pradėti apkaltą. Vis dėlto apkalta įvyko per anksti ir per greitai. Atstovų Rūmams derėjo įteikti šaukimą į teismą, apginti savo argumentus teisme ir pasiremti galimai palankiu teismo sprendimu. Būtent toks scenarijus buvo pasirinktas Richardo Nixono ir Bilo Clintono apkaltos procesuose. Be to, Atstovų Rūmams derėjo suformuluoti ir daugiau kaltinamųjų teiginių, greta tų dviejų, kurie buvo pateikti, tokiu būdu įrodant, kad ir kitos veikos, apie kurias buvo kalbėta, yra svarbios bei gali sudaryti pagrindą apkaltai. Kitaip nei daugelis mano, Atstovų Rūmai pakėlė, o ne nuleido pagrindų apkaltos procesui kartelę.
Galiausiai, Atstovų Rūmams nebuvo prasmės siųsti Senatui suformuluotų kaltinimų, kol jiems nebuvo suteiktos garantijos dėl liudytojų šaukimo ir nebuvo patikinta, kad bus laikomasi proceso Senate taisyklių, galiojusių nuo 1868 metų.
Mitchas McConnellas nesilaikė apkaltos proceso taisyklių. Jis ir Respublikonai Senate atliko pirmą apkaltos procesą JAV istorijoje, kuriame nebuvo remiamasi liudytojų parodymais ir jų akiplėšiškas veiksmų derinimas su prezidentu dėl apkaltos vedimo iš tikrųjų pakenkė šios institucijos reputacijai. Retas kuris, jei apskritai kas nors išdrįs pavadinti šį procesą teisingu, o Senatą nešališku ir tinkamai atlikusiu savo pareigas.
Be to, šalia paties prezidento ir Kongreso, ilgam įsimins teisininko Alano Dershowitzo išsakyti žodžiai. Pasak jo, jei prezidentas daro kažką, kas, jo nuomone, gali padėti jam būti išrinktu visuomeninio intereso labui, tuomet ir kriminalinio papirkinėjimo bruožų turintys veiksmai tarsi nėra pagrindas apkaltai. Prisiminkime, kad šis žmogus yra kriminalinės teisės profesorius, o ne konstitucinės teisės ir joje numatytų vadinamųjų stabdžių ir atsvarų bei valdžių padalijimo principų žinovas. Jis padarė karjerą išsukinėdamas savo klientus nuo bausmių. Nereikėtų priekaištauti, kad jis yra uolus prezidento gynėjas, tačiau nederėtų pripažinti, kad jo kompetencija ir nuomonė yra konstituciškai pagrįsta. Advokatavimas skiriasi nuo pagrįstų konstitucinių argumentavimų. A.Dershowitzas su savo požiūriu iš esmės pasityčioja iš konstitucionalizmo sampratų. Daugumai – jis apskritai kelia juoką dėl savo argumentų.
Taigi, kiek yra pakenkta Konstitucijai ir ar ateities prezidentai išties yra laisvi jaustis esantys aukščiau JAV įstatymo? Akivaizdu, kad konstitucinės normos buvo paniekintos. Ar mes esame kelyje į fašizmą ir diktatūrą? Kol kas dar nesimato tankų Amerikos gatvėse ir visur išvyniotos spygliuotos vielos. Taip, D.Trumpo prezidentavimo laikotarpis sugniuždė daugelio imigrantų ir ne tik jų teises, tačiau apkaltos procesas šio klausimo nelietė. Ko gero, šiuo klausimu kongresas ir JAV visuomenė pati turėtų labiau susiimti ir nuveikti kažką reikšmingo.
Davidas Schultzas yra Hamline‘o universiteto (JAV) profesorius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys.
