Niekas geriau neatspindi šio susiskaldymo tarp Demokratų partijos atstovų, nei buvusio Merilando valstijos atstovo Johno Delaney ir Masačiusetso senatorės Elisabeth Warren apsikeitimas nuomonėmis praėjusios savaitės antradienio debatuose. Pirmasis kritikavo senatorių B.Sandersą, E.Warren ir progresyviųjų partijos narių politiką ir pasiūlymus dėl per didelio jų liberalumo teigdamas, jog „demokratai laimės, kai mes taikysime realius sprendimus, o ne dalinsime neįmanomus įgyvendinti pažadus“. Senatorė E.Warren atkirto, kad „nesuprantu, kodėl visi artėjančių JAV prezidento rinkimų kontekste kalbama tik apie tai, ko mes negalime padaryti ir dėl ko neturėtume kovoti“.
Skilimas tarp J.Delaney ir E.Warren, žinoma, yra susijęs su politika. Ar demokratai turi išsaugoti „Obamacare“ projektą, ar jį modifikuoti ir grįžti prie asmeninių įmokų? Ar partija turi pasisakyti už rasines ir vergovės repatriacijas, dekriminalizuoti sienos kirtimą, kovoti prieš ginklų pardavimą ir Nacionalinę šaunamųjų ginklų asociaciją? Šie ir kiti politiniai klausimai atspindi strateginį pasirinkimą ir su kuria strategija demokratams pavyktų laimėti.
Viena iš strategijų norint rinkimuose nugalėti D.Trumpą – judėti centro politikos link. Vadovaujantis šia strategija daroma prielaida, jog nukrypus per daug į politinę kairę bus atstumti neapsisprendę rinkėjai, kurie arba balsuos už D.Trumpą arba bent jau nebalsuos už Demokratus. Pastarasis atvejis įvyko 2016 metais, kai paaiškėjo, jog ne tiek reikšmingai Respublikonai suplūdo palaikyti D.Trumpo, kiek Demokratai nusisuko nuo H.Clinton. Ji pralaimėjo daugiausiai ne dėl politikos, o dėl visuomenės seksizmo, blogos rinkimų kampanijos strategijos, ir įsitikinimo, kad kai kurios valstijos (tokios kaip Viskonsinas ar Mičiganas) neišvengiamai balsuos už Demokratus.
Nuosaiki ar centro politinė pozicija kovoje prieš D. Trumpą yra ilgametės Demokratų lyderių strategijos, kuri buvo sėkmingai įgyvendinta 1992-ųjų Billo Clintono rinkiminėje kampanijoje, pavyzdys. Ko gero, jos užuomazgos siekia dar 1968-ųjų skilimą tarp H.Humphrey ir J.McCarthy Tai paaiškina, kodėl daug Demokratų palaiko Joe Bideno kandidatūrą į prezidentus, nepaisant silpnų jo pasisakymų. Jis yra saugus variantas, bandant apeliuoti į neapsisprendusius darbo klasės rinkėjus, kurie niekada nebalsuotų už moterį, juodaodį ar radikalią politinę kairę atstovaujantį kandidatą. Ir J.Delaney, tiek senatorė Amy Klobuchar bando kritikuoti šį požiūrį.
H.Clinton pralaimėjo 2016-aisiais nes buvo prasta kandidatė, nesugebėjusi pritraukti jaunos kartos rinkėjų.
Senatorė A.Klobuchar argumentuoja tuo, kad jai pavyko nugalėti D.Trumpo teritorijoje – Vidurio Vakaruose ir ji yra nuosaiki kandidatė, kuri galėtų pretenduoti į baltųjų darbo klasės rinkėjų balsus.
Pagal antrąją teoriją kelti centristinių pažiūrų kandidatą yra senamadiška. Apklausos rodo, kad Demokratų partija juda į kairę politiniame spektre tuo metu, kai „kūdikių bumo“ ar X kartos atstovus keičia Z karta. Siekiant jų balsų pavyktų pritraukti naujos kartos rinkėjų grupę ir suformuoti ateities partiją. Tai, ko B.Sandersas siekė 2016-aisiais, E.Warren bei kiti Demokratų politikai bandytų pakartoti 2020-aisiais. Jie mato partiją kaip siekiančią didesnių tikslų nei buvo H.Clinton laikais, kai didžiausias dėmesys buvo skiriamas kovai su nusikalstamumu ir nevaržomai laisvajai prekybai. Jie mato partiją žengiančią toliau nei Prieinamos sveikatos apsaugos aktas ir kita Obamos eros politika, tokia kaip Ramiojo vandenyno partnerystės sutartis.
H.Clinton pralaimėjo 2016-aisiais nes buvo prasta kandidatė, nesugebėjusi pritraukti jaunos kartos rinkėjų. Ji žvelgė atgal, kalbėdama centristinių pažiūrų rinkėjams Respublikonų valstijose, tačiau tai nepasiteisino. Ji nugalėjo B.Sandersą, nes buvo labiau susijusi su Demokratų partija. 2020-ųjų rinkimų sėkmė priklausys nuo Demokratų gebėjimo pasukti į kairę, suderinti skirtingų klasių ir identitetų politiką ir motyvuoti jaunus žmones balsuoti.
Vis dėlto yra pakankamai daug kliūčių, trukdančių keisti politinę kryptį į kairę ar dešinę. Pirma, nuosaikieji politikai mato, kad neapsisprendusių rinkėjų balsų ko gero nepakaks rinkimų rezultatams pakreipti į vieną ar kitą pusę. Dėl neapsisprendusių rinkėjų kyla klausimas ne už ką jie balsuos, o ar apskritai ateis balsuoti. Judėjimas politinio centro link, ko gero, nepelnys daug rinkėjų balsų, kurie Demokratams galėtų atitekti iš D.Trumpo. Atvirkščiai – labiau tikėtina daryti prielaidą, kad judėjimas politinės kairės link pritrauks naujų rinkėjų. B.Sandersas 2016-aisiais pritraukė nemažai jaunų sekėjų, bet lemiamą dieną jie neatėjo prie balsadėžių. Mobilizuoti neregistruotus ir rinkimais nesidominčius potencialius rinkėjus yra sunku ir reikalauja daug lėšų. Todėl daugelis kandidatų didžiausią dėmesį skiria žinomoms rinkėjų grupėms.
Antra, abiem stovykloms trūksta perspektyvios rinkiminės strategijos. Prezidento rinkimai priklauso ne nuo faktinio rinkėjų balsų skaičiaus, o nuo sugebėjimo gauti 270 rinkikų kolegijos balsų. Tai yra 50 valstijų ir Kolumbijos apygardą apimanti rinkiminė kampanija, kurioje tik apie 12 valstijų gali vykti reali konkurencinė kova. Alas Gore‘as 2000-aisiais ir Hilari Clinton 2016-aisiais pralaimėjo nesugebėję suprasti, kaip vykdyti rinkiminę kampaniją neapsisprendusiose valstijose. Kol kas, 2020-ųjų rinkimuose ir artimiausioje ateityje Respublikonai turi rinkiminį pranašumą dėl to, kaip pagal JAV Konstituciją paskirstomi rinkikų balsai.
Trečia, buvęs Minesotos universiteto profesorius ir Brookings instituto mokslininkas Paulas Light‘as vienąsyk pašmaikštavo, kad politiniai klausimai, kurie pateks į darbotvarkę nieko nepakeis. O klausimai, kurie gali kažką pakeisti, negali patekti į darbotvarkę. Šis požiūris atspindi Demokratų politinių pasiūlymų problemą. Šiandieninėje poliarizuotoje politinėje aplinkoje, jokia rimta E.Warren, B.Sanderso ar kito politiko pasiūlyta reforma nepraeis. Maža tikimybė, kad Demokratai galėtų savo rankose sutelkti tiek Atstovų Rūmų, tiek Prezidento institucijos, tiek ir Senato kontrolę. Net jei jiems tai ir pavyktų, kaip pavyko 2008-aisiais, reikšminga politinė reforma, pakreipsianti politinį kursą į kairę, mažai tikėtina. Kairieji kandidatai tikriausiai negalės įvykdyti savo pažadų.
Tiek tarp dešiniųjų, tiek ir kairiųjų pažiūrų partijos narių yra išsiskiriančių nuomonių, kodėl Demokratai laimi ar pralaimi, arba kaip reikėtų elgtis 2020-aisiais.
Priešingai, krapštymasis prie dabar aktualių politinių klausimų nepadėtų pritraukti rinkėjų ir išspręsti fundamentalių JAV problemų. Būtent krapštymasis ir delsimas spręsti problemas deindustrializacijos, globalizacijos ir nelygybės didėjimo iššūkių kontekste atbaidė daugelį rinkėjų nuo Demokratų. Kita vertus, tokių klausimų kaip švietimas, kriminalinis teisingumas, seksizmo ekonomika ignoravimas žeidžia demokratų rinkėjus, kurie su šiomis problemomis susiduria kasdien ir laukia jų sprendimo.
Yra ir kitų nesutarimų Demokratų partijos viduje. Tiek tarp dešiniųjų, tiek ir kairiųjų pažiūrų partijos narių yra išsiskiriančių nuomonių, kodėl Demokratai laimi ar pralaimi, arba kaip reikėtų elgtis 2020-aisiais. O štai D.Trumpo Respublikonų partijoje tokio susiskaldymo, kokį demonstruoja Demokratų partija, nėra.
Davidas Schultzas yra Hamline‘o universiteto (JAV) profesorius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys.
