Tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje yra labiau nei dviprasmiška. Viena vertus, klausimų apie korupciją kėlimas yra sveikintinas procesas, atveriantis informacijos langą visuomenei, dedantis taškus ar kablelius ten, kur jų seniai reikėjo. Antra vertus, situacijos nagrinėjimas neturi apsiriboti vien pačia NSGK išvada, jis turi būti platesnis nei paties korupcijos blogio konstatavimas joje.
Politizuotas korupcijos nagrinėjimas kelia daugiau iššūkių. Kyla šališkumo ir selektyvumo, kai tiriami tik tam tikri atvejai, grėsmė: situacijos, kur kokius klausimus įtakos centre esantys politikai sugalvos, tokius atsakymus ir gaus. Slaptos informacijos nutekinimai ir pasiklausymai naudojami politiniams tikslams. Nepabijokime pasakyti - labai tikėtina, kad būtent vienos partijos tikslams.
Politiniai skandalai dažnai vertinami neigiamai, jie didina visuomenės nusivylimą ir nepasitikėjimą politika. Nors šis požiūris teisingas, bet yra ir kita jo pusė. Jeigu ne skandalai, turėtume kur kas mažiau progų diskutuoti apie moralės vaidmenį politikoje, moralinį politikų įvaizdį. Ne tik teisinis, bet ir etinis aspektas korupcijos skandalų metu atsiduria dėmesio centre.
Gali susidaryti įspūdis, kad politikai, keliantys korupcijos klausimus, tampa moraliais ir teisingais patys savaime. Arba, bent neišsiskiriančias kitų politikų korupcijos skandalų akivaizdoje. Dabartinė valstiečių partijos pozicija korupcijos skandale ir yra būtent tokia.
Selektyvumas atsiskleidžia įvairiai. Pirmiausia verta apsvarstyti, ar galima objektyviai kalbėti apie kitus koncernus ir partijas, nutylint valstiečių pirmininko R.Karbauskio koncerno reikalus? Parlamento Achilo kulnas tyrimų komisijų kontekste yra tai, kad valdančioji dauguma gali netirti savų. Juk jokia Agrokomisija šios kadencijos metu kuriama nebus. Savi saugos savus. Ne tik saugos, bet ir kaltins kitus ir tai naudos rinkimuose. Strategija aiški, ji pastebima valstiečių retorikoje ir dar neseniai buvo atskleista vienoje laidoje, kai dėl skirtingų išvados interpretacijų ginčijosi valstiečių ir kitų partijų atstovai, pateikdami skirtingas interpretacijas. Vaizdelis priminė 11 klasės teksto suvokimo užduotį sunkiai suvaldomoje klasėje. Bet stebėtis nėra ko, juk visų gautų duomenų apimtis primena romaną.
Antra vertus, kaip surasti objektyvų atsakymą, kai procesas politizuojamas ir selektyvus, o politikai pateikia 50 tiesos atspalvių? Ryškiai matosi, kad gyvenimas post-tiesos laikais turi įvairiausias išraiškas. Žinojimą keičia apeliavimas į emocijas ir nekritiškas tikėjimas tuo, kuo nori tikėti. Šis reiškinys tampa pavojumi Lietuvos demokratijai 2019 m. rinkimų maratono starto tiesiojoje. Pasiklysti Fake news labirintuose nėra sunku. Situacija įgauna dar tamsesnį pavojaus atspalvį geopolitiniame kontekste, kai iš Valstybės saugumo departamento ataskaitos jau žinome, kad Kremlius turi savo kandidatą prezidento rinkimuose.
Teisinis situacijos vertinimas komplikuotas. Susidaro įspūdis, kad netyčiomis padedama kaltinamiesiems, galimai nusižengiant pamatinėms konstitucinėms vertybėms, sudarant prielaidas vėliau kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT).
Išvadose atskleidžiama, kad įtariamieji buvo sekami 12 metų, paviešinami susirašinėjimai, slapti pokalbiai. Advokatų tarybos pirmininkas I. Vėgėlė kalba apie tai, kad teismo nepatvirtintų žvalgybos metu surinktų (operatyvinių) duomenų paskelbimas galimai pažeistų konstitucinę privataus gyvenimo neliečiamumo teisę.
Opozicija taip pat kritikuoja, kad netikrinamas išvadų kaupimo legalumas. Juk visai įmanoma sąmoningo suklaidinimo galimybė, o paviešinta informacija gali negrįžtamai sugadinti minimų žmonių reputaciją. Gal vis dėlto, išvadas turi apibendrinti ne Seimas, o teismai? Kaltinti turi prokurorai, o ne kitos partijos atstovai?
Neatmetama galimybė, kad šios išvados gali grįžti bumerangu ir atsisukti prieš pačius politikus. Turbūt dar iš mokyklos prisimename, kad Konstitucinis Teismas tikrina teisės aktų atitikimą Konstitucijai. Parlamentinio tyrimo išvados, kurios tvirtinamos nutarimu, po šiuo skėčiu pakliūna taip pat. Kas galėtų paneigti, kad galimybė, jog kažkas parašyta ne taip reali?
Nors ne visi gali kreiptis į Konstitucinį teismą (KT), bet yra du pakankamai realūs keliai. Pirmasis – suformuluoti 29 seimo narių grupę ir į KT kreiptis su pagrįsta abejone akto konstitucingumu. Antras – sukurti situaciją, kurioje teismas turėtų kreiptis į KT. Tai pakankamai realu padaryti ir vieno koncerno bei kelių politikų korupcijos byloje. Svarbu paminėti ir tai, kad KT gali kreiptis į EŽTT su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų.
Nors teisė nustato žaidimo taisykles, bet sprendimas ar žaisti sąžiningai, taikant aukštus etikos ir objektyvumo (o ne selektyvumo) standartus, priklauso mums. Galbūt ne veltui profesorius V.Landsbergis Sąjūdžio 30-mečio kalbos metu dažnai akcentavo žmogiškumą. „Širdis ir kišenė kartais netolimi, bet labai skirtingi dalykai“, – Seime pirmadienį sakė jis. Gal tai nuskambės idealistiškai, bet juk galime kalbėti apie politikos idealus ir vizijas, dirbti Lietuvai ir sąžiningai pelnyti simpatijas. To ir palinkėčiau.
Deimantė Rimkutė yra Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos atstovė, Jaunimo reikalų tarybos narė.
