Iniciatyvos kaip ši, suteikiančios daugiau galimybių įsitraukti jaunesniems žmonėms, jokia ne naujiena. Tai tiek pasaulinė, tiek nacionalinė tendencija. Štai Austrijoje balsuoti nuo 16 m. savivaldybės tarybos rinkimuose galima jau nuo 2007 m. Lenktynėse mus lenkia istoriškai bei geografiškai artima Estija bei bent tuzinas kitų valstybių.
Vis dėlto pokyčiai vyksta ir Lietuvos padangėje. Po naujų įstatymo pataisų Seimo Pavasario sesijoje jau šį pavasarį kandidatuoti į merus ar tarybos narius galės 18 ar 19 m. sulaukęs žmogus, nors anksčiau pasinaudoti šia teise galėjo tik dvidešimtmetis. Vis dažniau diskutuojama apie kandidatavimo į Seimo narius ar prezidentus amžiaus cenzo mažinimą.
Lietuviškame ar pasauliniame diskurse minimų veiksnių, kodėl politinis amžius ankstėja, ne vienas. Vieni mano, kad pats demokratiškumas suponuoja įvairesnių grupių įtraukimą – balsavimas nuo 16 m. yra demokratijos plėtros dalis. Kiti kalba apie praktinį priemonės veikimą, motyvuoja pasauline praktika, kuri dažniausiai pasiteisina: jauni žmonės ugdosi įprotį balsuoti, jaunimo klausimai tampa aktualesni, jaunimo politikoje daugėja.
Paminėtinų argumentų aktualumas neabejotinas, bet kartais jo neužtenka. Tad kyla esminis klausimas, kodėl būtent šios kadencijos metu turėtų būti nuspręsta balsavimą nuo 16 m. įteisinti? Pabandysiu klausimą aptarti nekartojant kitų politikų paminėtų minčių, siekdama į šią temą pažvelgti kitu kampu.
Šalies demografinės problemos – opi problema. Apie tai rašiau dar šių metų pradžioje. Migracija, mažas gimstamumas, pensinio amžiaus žmonių skaičiaus didėjimas veikia daugelį politikos sričių. Regioninė jaunimo politika – ne išimtis.
Praktinė politika, kuri pati savaime yra labiau pragmatiška nei idealistiška, suponuoja, kad grupės, kurių yra mažiau – atstovaujamos silpniau. Regione likus mažiau jaunimo, politikai verčiau kalba didesnę auditoriją aprėpiančiomis temomis.
Nors sumažėjusį kiekį gali kompensuoti mobilizuotos visuomenės grupės, kaip organizacijos, bet demografinė situacija neigiamai veikia ir jas. Bendruomenėms reikia stiprių komandos žaidėjų, atkaklių lyderių. Visai kaip krepšinyje. Jeigu norime talentų, turime juos ugdyti. Kokybinis filtras veikia tik kiekybėje. Tai pasakytų ne vienas treneris, ne vienas organizacijos vadovas, ne vienas mokytojas, pasakyčiau ir aš.
Jeigu politikos mokslininkas David’as Easton’as būtų gyvas, šioms prielaidoms turbūt neprieštarautų. Nes būtent jo sukurtas Black box (liet. juodosios dėžės) modelis puikiai atspindi minėtus aspektus. Mažesnis žmonių skaičius ir silpnesnė interesų grupių veikla lemia menkesnį politikų dėmesį. Juk politika it dėžė – ji ribota, ir ne viskas į ją telpa. Ar tik jaunimas nebus iš jos išmestas?
Gal ir bus, jei nieko nedarysime. Gal ir nebus, jeigu imsimės reikiamų veiksmų. Todėl, būtent šiame kontekste siūlau kalbėti apie didesnį jaunimo politikos klausimų prioritetiškumą, balsavimo nuo 16 m. savivaldybės lygmens rinkimuose įteisinimą. Atsakomybę prisiimti reikia. Ir tai daryti reikia dabar.
Nors delsimas kartais atrodo neutralus, bet šiuo atveju jis – neigiamas ir kuriantis užburtą ratą. Jaunimo politikoje užsimezgusios problemos, kurios nėra sprendžiamos, su laiku didėja. Vice versa. Suaugusių žmonių problemos atsiliepia jų vaikams. Juk net paprasčiausias gerklės skausmas gali virsti ūmine liga, o atmestinas požiūris – gyvenimo stiliumi. Mastai skirtingi, bet principas panašus.
Nematau svarių argumentų, kodėl balsavimo nuo 16 m. savivaldybėse iniciatyva neturėtų būti įgyvendinta ar pakenktų. Nenoriu paviršutiniškai vertinti kritikos. Priešingai. Ji itin vertinga. Tik kartais pastabos primena argumentus prieš demokratiją kaip tokią savaime. Visgi kritika išgrynina esminę priemonę, kuri negali būti atsiejama nuo balsavimo amžiaus ankstinimo. Tai – švietimas.
Demokratija dažnokai siejama su Apšvietos idėjomis. Pažanga, apie kurią kalbama, šioje visuomenės struktūroje neatskiriama nuo kokybiško švietimo. Todėl akivaizdu, kad tokie veiksmai kaip švietimo programų atnaujinimas, pedagogų ruošimas, tinkama komunikacija su savivaldybėms bei mokyklomis – neišvengiami ir būtini balsavimui nuo 16-os metų įteisinti.
Tad kyla kitas esminis klausimas: ar politikai ir susitelkusi pilietinė visuomenė sugebės tai padaryti kartu? Žinau, kad jaunimo organizacijos šį klausimą mato kaip svarų ir strateginį žingsnį jauniems žmonėms. Lieka kviesti skirtingų partijų atstovus susitelkti, palikti partinius interesus nuošalėje ir Lietuvos 100-mečio proga padovanoti dar vieną dovaną jauniems žmonėms. Pirmyn!
Deimantė Rimkutė yra Valstybinės jaunimo reikalų tarybos narė, Europos liberalaus jaunimo (LYMEC) valdybos narė, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentė.
