Ką tik Lietuvoje šventėme Vaivorykštės dienas, kurios kvietė atkreipti dėmesį į LGBT šeimų pripažinimą ir specifinius iššūkius. Šiandien minime tarptautinę dieną prieš homofobiją. Apklausos rodo, kad didžioji dalis lietuvių civilinės partnerystės pripažinimą palaiko. Tačiau susirūpinimą kelia birželį planuojamos priimti šeimos sąvoką apibrėžiančio reglamentavimo Konstitucijos pataisos, siekiančios susiaurinti šį apibrėžimą.
Kaip žinia, šiuo metu Lietuvoje dviejų asmenų partnerystė nėra įteisinta. Kartu gyvenančių, bet nesusituokusių porų statusas nėra oficialiai pripažįstamas, jie negali lygiavertiškai pasinaudoti daugybę teisių, kurias turi susituokę asmenys.
Įsivaizduokite, jei būtumėte nesusituokę, kartu gyvenantys ir bendrą gyvenimą kuriantys asmenys, neturėtumėte teisės paveldėti turtą, o jei partneris gulėtų mirties patale – negalėtumėte gauti informacijos apie jo sveikatos būklę. Teismo atveju būtumėte priversti duoti parodymus prieš partnerį. Sąžininga? Aš ir taip nemanau.
Partnerystės instituto atsiradimas prisidėtų prie saugios Lietuvos kūrimo, nes būtų užtikrintos nesusituokusių porų vaikų teisės. Tokioje poroje gimus vaikui, lygiai taip pat kaip ir santuokos atveju, automatiškai pripažintų tėvystę. Tai užkirstų kelią piknaudžiavimui, tėvystės įsipareigojimų vengimui.
Partnerystės kritikai teigia, kad šeimos instituto išlaikymas – Lietuvos interesas, nes, jų nuomone, visuomenę sudaro šeimos, tačiau Konstitucinis Teismas 2011 metais išaiškino, kad šeimos samprata negali kilti vien iš santuokos. Partnerystė – jokia ne naujiena, tai senas institutas, kuris buvo taikomas dar Senosios Romos teisėje.
Paradokslau, bet Lietuvos Civilinis kodeksas partnerystės instituto įteisinimui buvo paruoštas dar 2000 metais. Ministerijos teigimu, įstatymas, Lietuvoje sulyginantis teises partnerystės srityje būtų aktualus maždaug 200 tūkstančių asmenų, nes apie 100 tūkstančių porų gyvena nesusituokę. Kyla elementarūs klausimai, kodėl, esant tiek visuomenės pritarimui, tiek teisinės bazės paruošimui, šis sprendimas nebuvo priimtas anksčiau? Baimė prarasti rinkėjų balsus? Nenoras lygiuotis į atviras šalis?
Politinės valios trūkumas kainuoja visiems
Kol politikai delsia priimti sprendimą, tai sukelia daugybę neigiamų pasekmių ne tik dviejų, savo gyvenimą kuriančių asmenų atžvilgiu, bet ir platesne prasme.
Nuvilia tai, jog lyčiai neutralios partnerystės neegzistavimas sudaro prielaidas Lietuvą matyti kaip homofobišką ir uždarą valstybę.
Tarptautiniuose dokumentuose teigiama, kad valstybė privalo užtikrinti ne tik santuokos, bet ir kitokiu pagrindu kuriamas šeimas. Lietuva tarptautinėje erdvėje jau ne kartą raudonavo dėl kritikos, argumentuotos LGBT lygių galimybių neužtikrinimo.
Manote, kad tai nesukelia ekonominių pasekmių? Specialistai, remdamiesi užsienio studijomis, skaičiuoja, kad Lietuvai homofobija gali kainuoti 580 mln. eurų kasmet. Tai homoseksualių asmenų emigracija, prarastos investicijos.
Jei jūs, kaip ir aš, buvote tarp tų, kurie su programeriais ir start-uperiais laikė sukryžiavę pirštus už tai, kad Tesla Gigafactory statytų Lietuvoje? Noriu priminti, kad ši, kaip ir daugelis kitų tarptautinių kompanijų deklaruoja nepritarimą homofobijai.
Taip pat tokios įmonės supranta, kad diskriminacija sudaro prielaidas ekonominio potencialo mažėjimui. Asmuo nesijaučia saugus artimoje aplinkoje – namuose, darbe, nesijaučia pilnavertis ir lygiateisis visuomenės dalyvis, dėl to krenta našumas, gaunamas mažesnis atlyginimas. Tai irgi neigiamai veikia ekonomiką.
Taip pat galime išgirsti ne vieną istoriją apie tuos, kurie pasirinko emigraciją, nes Lietuvoje negalėjo kurti pilnavertiško gyvenimo dėl Lietuvoje esančios, jų nuomone, neteisingos teisinės sistemos, politikų požiūrio, nekuriančio tolerantiškos, atviros visiems Lietuvos paveikslo ir neužtikrinančio lygių galimybių visų orientacijų asmenims.
Tos pačios lyties asmenų santuoką šiuo metu įteisinusios 16 valstybių, partnerystės institutas egzistuoja 20 šalių, o tarp jų ir (staigmena) Estijoje. Šios valstybės neskirsto santykių pagal lytį. Juk partnerystė nėra papildomų teisių prašymas, tai yra teisių sulyginimas. Diskusija turi vykti apie šios laikinos neteisybės ištaisymą. Galbūt esu naivi, bet tikiu, kad politikai nori matyti atvirą Lietuvą, kurti valstybę, kuriai rūpi visi piliečiai, gyventi Lietuvoje, kuri nelinksniuojama kaip homofobiška šalis.
Deimantė Rimkutė yra Vilniaus liberalaus jaunimo pirmininkė, Lietuvos liberalaus jaunimo tarybos narė.
