Šių metų balandį atliktas trijų Baltijos šalių gyventojų tyrimas atskleidė, kad kontrabandą ir nelegalių prekių vartojimą Lietuvoje toleruoja kone penktadalis apklaustųjų. Latvijoje ir Estijoje šis nuošimtis sudaro atitinkamai 18 ir 15 proc. Mūsų šalis taip pat pirmauja neapsisprendusiųjų, bet greičiau kontrabandą pateisinančiųjų skaičiumi (net 42 proc.). Tuo tarpu nelegalių prekių vartojimą smerkia vos dešimtadalis lietuvių – dvigubai mažiau nei kaimyninėse šalyse.
Specialistai ir ekspertai vienbalsiai kartoja, jog Lietuvoje tokia didelė tolerancija „šešėliu“, nes žmonės nesupranta. Nesupranta, jog mokesčiai yra pagrindinis biudžeto pajamų šaltinis, o biudžeto lėšomis finansuojamos viešosios paslaugos ir užtikrinama jų kokybė. Tad nors tokiomis ant valstybės pečių gulinčiomis problemomis kaip „duobėti keliai“, „ilgos eilės prie gydytojų kabinetų“, „korumpuoti policininkai“ piktinasi daugelis, tačiau jų sprendimui pritrūkstama lėšų būtent dėl nesurenkamų mokesčių. Nesupranta, kad jei kažkas nesumoka mokesčių, finansinė našta tenka juos mokantiesiems. Todėl jei gyventojai masiškai vartoja nelegalią produkcija, nereikia stebėtis, jog mokesčiai, pavyzdžiui pridėtinės vertės mokestis (PVM), auga.
Matematika čia tokia paprasta, kad „telpa“ į nesudėtingą pavyzdį. Tarkime, gyvenate dviejų kambarių bute ir vieną dieną pas jus atsikrausto kaimynas, kurio butą nuniokojo gaisras. Padėti kaimynui – juk žmogiška. Jūs ne tik toliau rūpinatės bendra buitimi, perkate reikalingus produktus, bet ir užtikrinate kitus patogumus: remontuojate kaimyno apgyvendintą kambarį (it Aplinkos apsaugos ministerija), gydote susirgus (Ligonių kasos) ir net duodate šiek tiek pinigų smulkioms išlaidoms (socialinės išmokos).
Visus mokesčius mokantys, tačiau abejingai į šį reiškinį žvelgiantys gyventojai, sudaro šešėlinei ekonomikai terpę ir ją finansuoja. O situaciją keisti galėtume pradėti bent jau nuo netolerancijos.
Kaimynas dėl bendro būsto ir jo gyventojų gerovės nė piršto nepajudina. Beje, ar minėjome, kad jis ne bedarbis? Dirba pilnu etatu ir gauna panašų atlyginimą kaip ir Jūs? Tad kaip elgtumėtės tokioje situacijoje? Atrodytų neteisinga, tiesa? Jei dar nesusiejote, kaimynas – tai šešėlinės ekonomikos dalis Jūsų bute (valstybėje). Tačiau stebint gan abejingą gyventojų reakciją į štai tokius „kaimynus“ ar vyriausybės pastangas juos „iškeldinti“, atrodytų, jog visuomenė jokio nepatogumo nejaučia.
Be abejo, yra ir tokių, kurie ekonominius procesus supranta puikiai, tačiau į paraginimą nelikti abejingiems reaguoja trejopai. Vieni, kurie moka visus mokesčius, dažniausiai lieka abejingi. Juk jie viską daro teisingai. Tai – ne jų karmos reikalai. Žinoma, karmos „švara“ rūpintis svarbu, bet nejaugi esate tokie altruistai, kad mielai sutinkate finansuoti garaže „sau“ dirbančio kaimyno atžalų studijas valstybiniame universitete?
Kiti reaguoja aktyviau ir piktinasi. Dažniausiai tai tie, kuriuos šešėlinė ekonomika palietė asmeniškai, pavyzdžiui, buvo sumažinta motinystės išmoka dėl mamyčių prieš ilgąsias atostogas nusprendusių pasididinti sau atlyginimus. Na, o tretieji, patys dalyvaujantys šešėlinėje ekonomikoje, randa ne vieną argumentą, neva pateisinantį jų veiksmus.
„Kodėl turėčiau mokėti mokesčius, juk vis tiek išvogs“ – atremia. Tačiau erdvės vogti iš biudžeto – ne tiek jau daug, nes didžioji biudžeto lėšų dalis perskirstoma patiems gyventojams. Iš 26 proc. valdžios išlaidų, skiriamų valstybės tarnautojų atlyginimams mokėti, didžioji dalis tenka ne aukščiausiems pareigūnams, o mokytojams, policininkams, gaisrininkams, gydytojams ir kitiems. Dar kone pusė (39,5 proc.) biudžeto perskirstoma socialinėms išmokoms. O kur dar gatvių tvarkymas ir apšvietimas, kelių tiesimas, visuomenės švietimas ir kitos sritys, finansuojamos biudžeto lėšomis. Tiesa, gal statybininkas, remontuojantis mokyklos koridorius, valstybės finansuoto cemento maišelį parsineš namo. Bet tai jau ne „šešėlio“ tema.
Kitas populiarus argumentas – „uždirbu taip mažai, kad sumokėjus mokesčius, man nieko nebeliktų“. Tačiau pamėginkite įsivaizduoti situaciją kitaip: Jums sudaroma galimybė nemokėti mokesčių, tačiau nebetenkate galimybės naudotis viešosiomis paslaugomis – vaikai nebegali lankyti mokyklos, apribojamas naudojimasis gatvėmis ir keliais, medicinos paslaugomis, nebelieka teisės į net ir minimalią valstybės paramą netekus pajamų – arba visa tai tenka finansuoti iš asmeninių lėšų. Ar ir tada mokesčių našta atrodytų tokia skausminga šeimos biudžetui?
Šešėlinė ekonomika šalyje traukiasi, tačiau gerokai lėčiau nei norėtųsi. Apie tai liudija ir skambi kasos aparatų turgavietėse istorija. Tačiau „šešėlį“ skatina ne tik tie, kurie tokiu būdu „taupo“. Visus mokesčius mokantys, tačiau abejingai į šį reiškinį žvelgiantys gyventojai, sudaro šešėlinei ekonomikai terpę ir ją finansuoja. O situaciją keisti galėtume pradėti bent jau nuo netolerancijos. Tad jei užklupote save kamantinėjant pažįstamą, kaip jis sugebėjo apeiti įstatymą, prisiminkite, jog toks jo „išradingumas“ gali lemti, kad kitais metais jo vaikas universitete mokysis nemokamai, o jums vadovėlius atžaloms teks pirkti iš savo kišenės, ir mažų mažiausiai leiskite jam suprasti, jog nėra čia kuo didžiuotis.
Deimantė Urbonaitė yra „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto ekspertė.
