Vertėtų šiek tiek grįžtelėti atgal. Pastaraisiais metais viešasis ūkio segmentas sočiai maitinosi privataus sektoriaus sėkme – augantys įmonių pelnai, rekordus gerinančios prekybos apyvartos ir galiausiai šiemet aukštos infliacijos sąlygota įplaukų „premija“ garantavo solidžias pajamas.
Prie gero priprantama greitai – jau pernai gavome 1,2 proc. biudžeto deficito įspėjimą. Deja, į jį atitinkamai sureaguota nebuvo: pirmąjį šių metų pusmetį, kuomet ūkis dar vis augo iš inercijos, vos ne vos sekėsi kamšyti optimistinio biudžeto plano spragas.
Tačiau šiandien jau galime stebėti visai kitokią situaciją. Sparčiai nyksta ūkio dalyvių optimizmas, infliacija „apvalgo“ vis platesnį šalies gyventojų ratą. Apie santūresnę Lietuvos namų ūkių elgseną byloja ir pastarųjų keleto mėnesių mažmeninės prekybos apyvartų rodikliai. Metinis prekybos apyvartos prieaugis tendencingai mažėja nuo praėjusio pavasario, kuomet dar fiksavome dviženklį dydį.
Rugpjūtį ši apie penktadalį pridėtinės vertės generuojančios veiklos dalis beveik sustojo – 1,6 proc. augimas palyginti su dar visai nesena istorija atrodo išties nykiai.
Žvelgiant į ateitį darosi neramu: jei šiemet išsipildys ši prognozė, grėsmingu tempu priartėsime prie dar vieno Mastrichto kriterijaus ribos. O išlaikyti saugų atstumą bus vis sudėtingiau dėl „duonos ir žaidimų“, kuriais dosniai rinkėjus malonino viešąją sceną paliekanti dabartinė valdžia.