Seniai ausį rėžia mokytojo misijos ar darbo (nelygu kokie pasirenkančiojo motyvai) įvardijimas profesija. Nepamiršdami didžiulės pagarbos profesinių mokyklų ugdytiniams ir juos ruošiantiems specialistams, privalome pabrėžti, kad šiandien geras savo srities mokytojas pirmiausia įgyja išsilavinimą ir tyrėjo įgūdžius, suteikiančius pagrindą jo savarankiškam ir kritiškam veikimui pasirinktoje srityje.
Mokytojo veiklos gretinimas su profesija vaizdiniais mus sugrąžina į XIX a. pedagogines seminarijas ir XX a. totalitarinių valstybių indoktrinuotas pedagogikos studijas, kurių reikšminė sudedamoji dalis buvo pagal iš anksto apibrėžtą algoritmą vykdomas automatinis tarpininkavimas tarp vadovėlio ir mokinio. Ir laimingi buvo tie, kurių mokymąsi išskirtiniu pavertė neordinarinės mokytojų nonkonformistų asmenybės.
Tuo tarpu šiandien, netikrumo, sumaišties ir nevilties amžiuje, mokytojas iš automatizuoto vykdytojo turi tapti savarankišku švietimo formuotoju. Tiesiog informacijos, direktyvų, galimybių ir reikalavimų gausa diktuoja asmeninės atsakomybės ir savarankiškų švietimo sprendimų pasirinkimo neišvengiamybę.
Verta pabrėžti ir tai, kad antroji junginio „mokytojo profesijos prestižas“ dedamoji, prestižas, yra palyginti sąlygiška. Ją sudaro daugybė elementų, į kurių sąrašą patenka asmeninės pedagogo savybės, savivertė ir pripažinimas, mokytojo išsilavinimo kokybė, atlygis už darbą ir daugybė kitų. Įdomiausia tai, kad prestižas dažnokai apibrėžiamas nurodant jo erozijos požymius ir lyginant skirtingų istorinių tarpsnių mokytojų statusą.
Visgi mūsų visuomenei reikėtų vengti lyginti dabarties ir ankstesnių, XX a. pirmosios pusės ir vidurio įsivaizdavimais grįstų, mokytojo autoriteto vaizdinių. Kaip rodo šios srities istorikų tyrimai ir dažno asmeninė patirtis, už įsivaizduojamo autoriteto neretai slypėjo mokytojo tapatinimas su valdžios struktūromis ir baime. Pakaktų vien prisiminti sovietmečiu mokyklų mokiniams pateikiamas charakteristikas, nesunkiai tapdavusias „nepatogiųjų“ kontrolės įrankiu.
Galiausiai būtina nepamiršti, kad mokytojo autoritetas visada yra veikiamas ir žiniasklaidos kokybės. Todėl prieš svarstant mokytojų rengimo klausimus, pirma derėtų kalbėti apie žurnalistikos studijų kokybę. Nauja mokytojų rengimo sistema leidžia viltis, kad dalis naujai paruoštų mokytojų ne tik pasirinks pedagoginį darbą, bet ir taps profesionaliai švietimo temomis rašančiais žurnalistais.
Kokio mokytojo reikia Lietuvai?
Tarp daugybės strategijų, vizijų ir gairių gairėms rengti, iki šiol nepraradusi aktualumo išlieka Meilės Lukšienės su bendražygiais dabartinės nepriklausomybės aušroje kurtos „Tautinės mokyklos koncepcijos“ mintis apie švietimo idealą – laisvą asmenybę laisvoje visuomenėje. Praktika, deja, pasirodo nuvilianti.
Ryškus nepasitikėjimo mokytojų profesionalumu pavyzdys yra bendrosios programos, kuriomis nuo 2008 m. vadovaujasi pagrindinio ugdymo teikėjai. Dar programų rengimo išvakarėse atlikti tyrimai parodė, kad laukiama atsinaujinimo kryptis – švietimo administravimo decentralizacija, daugiau savarankiškų sprendimų paliekant pačioms mokykloms, ir gerokai sumažintas mokytojo veiklos reglamentavimas. Tačiau rengiant programas pasielgta radikaliai priešingai.
Daugiau nei tūkstančio puslapių dokumentas, detaliai žingsniais nusakantis mokytojo dalykininko veiklą, ministro parašo brūkštelėjimu sunaikino bet kokias iliuzijas apie mokytojo autonomiją, pasitikėjimą jo išsilavinimu ir konkretaus ugdymo konteksto išmanymą. Galiausiai tenka sutikti su tyrėjais, sakančiais, kad tokiomis aplinkybėmis bendrasis ugdymas pasiekė šizoidinę būklę, kurioje persidengia mokytojų pastangos apsidrausti visais įmanomais formaliais dokumentuotais saugikliais ir autentiškas darbo stilius, pasitikėjimas savo išsilavinimu ir patirtimis. Ir taip iki pirmo nepatenkintųjų skundo.
Paradoksalu, bet tik pavieniai mokiniai nurodė, jog mokytojas visai neprivalo būti idealus – svarbu, kad jis būtų autentiška asmenybė.
Šioje situacijoje įdomus atrodo nedidelis eksperimentas, kurį neseniai teko atlikti su 9–10 klasių mokiniais. Jaunuolių buvo paprašyta parašyti, kokį jie įsivaizduoja idealų mokytoją. Atsakymuose dominavo svarstymai apie dėstomojo dalyko išmanymą ir skirtingai suvokiamą, bet svarbia laikomą empatiją. Paradoksalu, bet tik pavieniai mokiniai nurodė, jog mokytojas visai neprivalo būti idealus – svarbu, kad jis būtų autentiška asmenybė. Vadinasi, viešojoje erdvėje matomas niveliuotas mokytojo portretas, sudarytas iš prastos publicistikos šablonų, kaip daug kartų pakartotas melas, palaipsniui smelkiasi į švietimo sistemos dalyvių sąmonę, kol galiausiai virsta tiesa.
Bet apie kokį mokytoją tuomet galėtume svajoti? Naujos mokytojų rengimo sistemos kūrėjai, akivaizdu, mokytoją mato kaip universalaus išsilavinimo, savarankišką tyrėją, kurio turimos pedagogikos žinios ir įgūdžiai leidžia geriausias akademines patirtis sklandžiai perkelti į mokyklą. Šiame kontekste prisimenant Lietuvoje mėgstamą Suomijos švietimo sistemos pavyzdį, dera atkreipti dėmesį, kad toje valstybėje į mokyklą dirbti ateina palyginti nedidelė dalis geriausiųjų studentų, t.y. žmonės, kurie, galėdami rinktis tarp doktorantūros studijų ir mokyklos, pirmenybę suteikė pastarajai. Tokių mokytojų kompetencija ir gebėjimas dirbti savarankiškai, be ypatingų biurokratų ar detalizuotų valdinių instrukcijų, nekelia abejonių.
Galiausiai reikšmingą baigiamąjį štrichą Lietuvos mokytojo portretui netiesiogiai diskusijos VDU metu pateikė naujieji pedagogikos studentai, teigę, kad švietimas prasideda ne universitete, o mokykloje. Todėl pedagogų rengimo strategija galėtų būti labai paprasta: mokytojo mums reikia tokio, kokio norime mokinio.
Dr. Domas Boguševičius yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Academia cum laude koordinatorius, Istorijos katedros dėstytojas, istorijos mokytojas ekspertas.
