Grįžkime į Lukiškių aikštę. Reakcijos į minėtą konkursą brėžia itin niūrų mūsų viešojo gyvenimo panoramą. Visuomenės grupės susiskaldžiusios, mažai noro įsiklausyti į kitos stovyklos argumentus. Jeigu visų karas prieš visus įgavęs normos etiketę, tai jo kontekste iškyla kitas Lietuvos politikos ir atviros visuomenės simptomas. Kalba eina apie demokratijos kaip daugumos diktatūros sampratą, kuria vadovaujasi kai kurie nusivylę Vyčio paminklo palaikytojai.
Fondo elgesys su savais kritikais puikiai atspindi tikrųjų Vyčio šalininkų požiūrį į demokratijos sampratą. Jų akimis demokratija – tai daugumos diktatūra, nustelbianti ir ignoruojanti mažumos balsą.
Esą Vyčio pralaimėjimas yra nedemokratinis, kadangi Vyčio paramos fondo projektas jau buvo laimėjęs tautos balsą. Sunku būtų pavadinti vienos organizacijos Seimui pateiktą poziciją tautos balsu. Reikia turėti omenyje, kad ilgas Vyčio visuomeninio komiteto narių sąrašas, kuriame gausu neabejotinai Lietuvai nusipelniusių asmenybių, galėtų pretenduoti į svarų balsą diskusijoje dėl įamžinimo. Tačiau dar vasario mėnesį žiniasklaida informavo, kad kai kurie asmenys į šį sąrašą įtraukti be jų sutikimo (pavyzdžiui, dailininkas Arvydas Každalis). Sąraše taip pat skelbiami asmenys, Vyčio projekto diskusijose nesutikę su pačiame Fonde vyraujančiomis nuostatomis, vėliau faktiškai eliminuoti iš jo veiklos bei tapę šios iniciatyvos kritikais (minėtinas aktorius Regimantas Adomaitis, kuris, beje, yra užsiminęs apie paties Fondo komiteto sprendimų neskaidrumą).
Ar apskritai gali save viešojoje erdvėje diskreditavusi „visuomeninė“ organizacija atstovauti tautos valiai? Ar tai yra tik siauro suinteresuoto Fondo narių rato, kuris naudojasi Lietuvai nusipelniusių veikėjų pavardėmis savo tikslams įgyvendinti, kaprizas? Fondo elgesys su savais kritikais puikiai atspindi tikrųjų Vyčio šalininkų požiūrį į demokratijos sampratą. Jų akimis demokratija – tai daugumos diktatūra, nustelbianti ir ignoruojanti mažumos balsą.
Iš tokių mąstymo formų kyla ir šalininkų kritika Kultūros ministerijai dėl bandymo suteikti balsą visuomenei Lukiškių aikštės paminklo klausimu. Galbūt ŠMC ekspertų pasirinkimas finaliniam balsavimui iškėlė skaidrumo klausimų, tačiau Vyčio paramos fondo deklaruotas monopolis viešosios nuomonės atžvilgiu buvo nutrauktas tada, kai balsavime jų pasiūlytas projektas laimėjo surinkęs tik 47 balsų daugiau už Andriaus Labašausko projektą.
Lieka viltis, kad veikiant viešosios nuomonės spaudimui baigsis Kultūros paveldo departamento politizacija. Kultūros ministerijai pavaldi vykdomoji institucija šiuo atveju turi atlikti visas reikiamas procedūras ir užtikrinti, kad konkursą laimėjęs projektas atitiktų iškeltus paveldosaugos reikalavimus, o ne užkirsti kelią jo įgyvendinimui.
Domas Lavrukaitis yra Vilniaus universiteto Kultūros istorijos ir antropologijos studijų programos bakalaurantas.
