Kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų, tačiau kartais žmogui reikia pabėgti nuo to amžino sukimosi rate ir ištrūkti, išsilieti bei atgauti kūrybines jėgas. Štai kodėl mūsų valstybė ir vėl turėtų atsigręžti į žmogaus poreikius bei paskatinti, kad jis ne tik norėtų, bet ir galėtų gerinti savo fizinę bei dvasinę savijautą.
Žinau, kad skeptikai man paprieštaraus ir sakys, kad tas, kas nori, visada ras galimybę sportuoti klubuose ar paplaukioti baseine. O tiems, kuriems neva neleidžia piniginė, gali mankštintis ir parke ar mokyklos stadione. Tačiau viskas nėra taip paprasta.
Nuolatiniam sveikatos stiprinimui ar fiziniam aktyvumui reikia ne tik storesnės piniginės, bet ir laiko resursų. Ir ne tik to, bet ir palankesnio darbdavių požiūrio. Nors dažnai jie supranta, kad sveikesnis ir laimingesnis darbuotojas dirbs produktyviau, tačiau skaičiuojama, kas labiau apsimokėtų.
Konkurencinga aplinka verčia verslą ieškoti efektyviausių sprendimų. Darbuotojams neskubant burtis į profesines sąjungas, darbdaviai stengiasi kiek galėdami taupyti ir darbuotojų sąskaita. Žinoma, toks darbdavių požiūris nėra tai ko norėtumėme ir ko siekiame, bet tokia yra verslo logika ir lietuviška realybė. Bet požiūrį ir situaciją galime keisti kartu, ieškodami kompromisų.
Didžiosios pasaulio kompanijos jau senai suprato, kokios gali būti naudingos darbuotojų sveikatingumo ir fizinio aktyvumo skatinimo programos. Internetinis portalas „Health fitness revolution“ skelbia 100 didžiųjų JAV kompanijų sąrašą, kuriose darbuotojų fizinio aktyvumo ir sveikatingumo skatinimas tapo jų konkurenciniu pranašumu darbo rinkoje. Džiugu, kad ir didžiosios mūsų šalyje veikiančios įmonės jau suprato tokių investicijų naudą.
Kita vertus, kas tinka didelėms įmonėms, tas ne visada pritaikoma smulkiesiems verslininkams ar viešojo sektoriaus darbuotojams. Todėl turime galvoti apie mokestines lengvatas šioms paslaugoms, kai jas savo darbuotojams perka įmonės. Ir traktuokime tokią iniciatyvą ne kaip dar vieną nusilenkimą verslui, bet kaip valstybės investiciją į žmonių sveikatą ir gerovę.
Nes tik tada patys darbdaviai bus motyvuoti ir suinteresuoti darbuotojų sveikatingumu ir geresne savijauta. Žinoma, reikėtų pagalvoti ir apie tam tikrus saugiklius, kad tuo nebūtų piktnaudžiaujama ir tų įmonių darbuotojai tikrai, o ne tik popieriuje, lankytųsi sveikatingumo bei sporto paslaugas teikiančiose įmonėse. To siekdamas, Seime jau užregistravau įstatymo pataisas ir prašau visuomenės pritarimo.
Mūsų žmonės yra darbštūs ir darbuojasi negailėdami jėgų. Tačiau turime nenuvaryti jų, kaip ir tų arklių iš liūdnai pagarsėjusio posakio. Saugokime, skatinkime vieni kitus, kad būtumėme laimingesni mūsų visų Lietuvoje, kad neišsivaikščiotumėme.
Domas Petrulis yra Seimo narys, socialdemokratas
