Praeitų metų gegužę viename Vilniaus bare stebint kokiems 300 žmonių feisbuke sukūriau Visuotinės lietuvių kalbos komisijos (aka VLKK) paskyrą. Mano tikslas buvo rašant pokštus apie lietuvių kalbos taisykles surinkti 10 tūkst. sekėjų.
Po kelių mėnesių Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis pastebėjo puslapį ir kreipėsi į VSD. Per LNK žinias pareiškė:
„Šis projektas stipriai finansuojamas. Abejoju, ar čia Rusijos pinigai, greičiausiai europos globalistų, siekiančių įteisinti dvikalbystę, čia tikrai ne išdykėlio darbas“.
Užbėgdamas įvykiams už akių (aš galiu užbėgti įvykiams už akių, bet įvykiai man negali, nes esu žvairas), galiu drąsiai pasakyti, kad Visuotinės komisijos puslapis yra įrodymas, kad eiliniai žmonės daug geriau išmano lietuvių kalbą, negu minėtoji valstybinė institucija.
Nuo pirmos dienos mano VLKK paskyroje žmonės aktyviai reiškėsi. Ir jų pastabos dažnai būdavo žiauriai geros, nuo humoristinių:
„Reikalauju įteisinti sakymą akinys ir marškinys, nes tiek vieno tiek kito turiu tik po vieną ir nenoriu, jog valdžia galvotų, kad turiu daugiau“
… iki logiškų ir argumentuotų – pavyzdžiui, dėl žodžio „Sekantis“. Visiems mokykloje įkalta, kad negalima sakyti sekanti stotelė, bet ar žinojote, kad sekantis yra nuo žodžio „seka“ ir pagal aibių teoriją sekantis yra termino kitas poaibis, tai reiškia, kad kiekvienas sekantis yra kitas, bet atvirkštinė priklausomybė negalima. Taigi drąsiai vartokite „sekanti stotelė“ ar „sekančiame puslapyje“.
Sekančiose pastraipose pateiksiu didžiausias klaidas, kurias pastebėjau Valstybinės lietuvių kalbos komisijos veikloje.
Klaida nr. 1: Melas, net ataskaitose.
Idėja VLKK feisbukui kilo po to, kai Youtube pažiūrėjau „Pasivaikščiojimai. Irena Smetonienė.“ I.Smetonienė laidoje teigia:
„Vengrai dabar patys aršiauši. Už sostinės pavadinimą jie prašo penkių tūkstančių eurų baudos. Jeigu blogai ištari“.
Šis teiginys man užkliuvo, susirandu emeilą ir parašau jai laišką, kuriame paprašau nurodyti šaltinius, kuriais buvusi VLKK pirmininkė, dabar – VU dėstytoja I.Smetonienė rėmėsi tai teigdama. Po dviejų savaičių gavau štai tokį atsakymą (kaip vėliau paaiškėjo visi, turintis bent kiek ryšio su VLKK, yra labiausiai užimti žmonės):
„Interviu buvo seniai negaliu atsiminti. Jeigu laidoje pasakiau, kad tokia bauda yra už Vengrijos sostinės ištarimą, suklydau. Šioje istorijoje tikrai figūruoja vengrai, bet šalis yra Slovakija.“ Čia yra tiksli citata kalbininkės, dėstančios studentams, siūlau dar kartą ją perskaityti ir parašyti jos analizę ir interpretaciją.
Maža to, kaip pirminius šaltinius ji man prisegė savo pačios rašytas skaidres. Į klausimą, jeigu atsiųsčiau savo padarytą prezentaciją apie tai, kad Slovakijoje tokio įstatymo nėra, ar pakeistų savo skaidres – atsakymo, deja, negavau.
Kai laidoje „Karštos kėdės“ pagaliau gyvai susitikau su dabartiniu VLKK pirmininku, po jos paklausiau, kas taip drastiškai pasikeitė? Nes jis prieš keturis mėnesius portalui alkas.lt teigė, kad lietuvių kalba atsitraukė beveik visuose frontuose. Įvertino, kad situacija – prasta. O mums susitikus laidoje tvirtino, kad lietuvių kalba išgyvena aukso amžių. Pirmininkas atsakė, kad nepamena šio interviu, nes buvo seniai, bet į visus klausimus mielai atsakys elektroniniu paštu.
Į mano klausimus paštu atrašė, kad mielai atsakys kai susitiksime. Taip pat jis ištrina visus feisbuko įrašus, po kuriais užduodu klausimus. Įtariu, jog užblokavo dėl paskutinio klausimo, kai laidoje „Dėmesio centre“ pasakė visišką nesąmonę: „...baudos už kalbos nevartojimą taikomos visame pasaulyje...“. Mano klausimas buvo labai paprastas, paprašiau jo, kad išvardintų bent penkias šalis, kuriose taikomos tokios baudos. Pridedu nuotrauką, kaip įrodymą, kad šį klausimą tikrai uždaviau.
Žinoma, matyt, Antanaičiui labai patogu ištrinti nepatikusius klausimus, ir toliau skleisti neįrodytus teiginius, kad lietuvių kalbai grėsmę kelia anglų kalbos aukštinimas.
Bet didžiausias melas yra Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ataskaita, kurioje teigiama, kad 2018 metais kalbų dienos proga vasario–kovo mėnesiais surengta beveik trys tūkstančiai renginių. Tai yra beveik šimtas trisdešimt renginių per dieną! Manau, visos renginių organizavimo įmonės rūko kamputyje.
Tarp Valstybinės kalbos komisijos surengtų renginių įrašyta:
„Šimtmečio protmūšis“, jį surengė Olandijos lietuvių bendruomenė
„Arbatvakaris „Ak tos mylimos akys...“ surengtas Kretingos kultūros centro Rudaičių skyriaus.
„Šventinis koncertas, skirtas lietuvių kalbos 100-mečiui“ – surengtas Rygos lietuvių mokykloje.
Paskambinęs į kelias institucijas, gavau atsakymus, kad renginius jos organizavo savo iniciatyva. Taigi, VLKK net ataskaitose meluoja. Na, bet kadangi šių skambučių neįrašinėjau, sakykime, kad šį faktą pats sugalvojau.
Ai, dar pridėsiu, šiame įraše Antanaitis sako, kad lapkričio 8 d. Valstybinė kalbos komisija sukurs savo feisbuką.
Klaida nr. 2: Kalbantys tarmiškai yra atsilikę
Kartais į VLKK feisbuką gaunu žinučių, kuriose neaišku, ar žmonės jas sukūrė, ar iš tikro taip mano, štai viena iš jų:
„Laba diena, kaip žinia, kiekvieną rugsėjį Vilnių užplūsta tarmės. Gal turite planą, kaip stabdysite jų antplūdį? Juk tarmes yra nesusipratimų šaltinis ir nukrypimas nuo normos.“
Į šią žinutę atrašiau:
„dab pas mumis vyks puosedėlis y svarstuom kun daryt bet mislyjam kad pradžiuo ręks tavi užbaninti“.
OK, prisipažinsiu, šį dialogą sukūriau, iš tikro tokios žinutės niekas neparašė. Sukūriau ir pasidalinau Visuotinės komisijos paskyroje, kai perskaičiau straipsnį, kuriame žinomas kalbininkas Antanas Smetona teigia, kad tarmės yra mėšlas, tręšiantis norminę kalbą, ir dar priduria, kad tarmiškai kalbantys žmonės nemoka kalbų ir yra atsilikę.
Niekaip nesuprantu, kaip VLKK gali teigti, kad saugoja tarmes, organizuoti tarmių metus, tačiau, pavyzdžiui, reklamų kūrėjams, televizijos laidų vedėjams duoti pastabas už ne taip sukirčiuotus žodžius ir nukrypimus nuo normos. Juk net artimiausia norminei kalbai – suvalkiečių tarmė – neatitinka normų. Reikėtų patikslinti, kad pastabas duoda Valstybinė kalbos inspekcija, bet ji juk dirba pagal Valstybinės kalbos komisijos nurodymus.
Be to, neseniai įvykęs skandalas Žiežmarių mokykloje, tik parodo, kad mokiniai net savo krašte gali būti baudžiami už tarmišką kalbėjimą.
Tai Valstybinė kalbos komisija skatina požiūrį, kad tarmės yra gerai, bet jomis geriau viešai nekalbėti. Kitaip tariant, turėkite tas savo tarmes, bet viešai nesireklamuokite.
Skandalas Žiežmarių mokykloje, tik parodo, kad mokiniai net savo krašte gali būti baudžiami už tarmišką kalbėjimą.
Klaida nr. 3: Jaunimas nemoka kalbėti ir negerbia kalbos
Jau minėtame interviu Audrys Antanaitis sako:
„Prieš keletą metų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos užsakymu buvo padarytas tyrimas, kuris parodė studentų raštingumą. Jis patvirtino, kad jaunuomenės raštingumo lygis yra labai smukęs.“ Susipažinau su šiuo tyrimu ir man liko neatsakytas vienas klausimas: kaip pirmininkas priėjo šių išvadų, jeigu buvo atliktas tik vienas tyrimas. Juk tikriausiai nežinome, gal anksčiau studentai dar prasčiau rašė ir dabar lietuvių kalba nekelia nerimo, kaip šis VU naujienų straipsnis.
Tai yra viena šlykščiausių ir baisiausių Valstybinės kalbos komisijos skleidžiamų nesąmonių. Mano nuomone, dar niekada negyvenome tokiu laiku, kai jaunimas ir, apskritai, žmonės tiek daug rašytų. Aišku, neteigiu, kad visi rašo puikiai, bet tikrai nesutinku su šiomis Irenos Smetonienės sapalionėmis neva anksčiau tai jau tiek klaidų nebūdavo. Nebūdavo, nes dar palyginus neseniai didžioji dalis ne tik rašyt, bet ir skaityt nemokėdavo.
Atsimenu, kai gavau pirmąjį mobilųjį telefoną. Dažniausiai bendravau SMS žinutėmis, kurios buvo ne tik brangios, bet ir turėjo tik 160 simbolių. Reikėdavo rasti būdų, kaip į vieną žinutę sutalpinti kuo daugiau informacijos.
Vietoj kilometrų rašyti km, ant lėktuvo bilieto vietoj Vilnius rašyti VLN yra normalu, bet privačioje žinutėje rašyti „Svk, kvk“ – jau yra kalbos negerbimas.
Paprasčiausias būdas – vieną žodį rašyti tik didžiosiomis, kitą tik mažosiomis raidėmis ir taip sutaupyti tarpus. Apie tokius trumpinius kaip 2rnas net nekalbu. Beje, „durnas“, pasak VLKK, nevartotina senoji svetimybė, kaip sinonimą siūlomas žodis „žiopla(s)“. Turbūt tik visiškas durnius gali teigti, kad durnius yra tas pats, kaip ir žioplys. Pavyzdžiui, žinau ne vieną sportininką, aktorių ir politiką, kuris yra visiškas durnius, bet tikrai nėra žioplys.
Neatsimenu, kur, bet girdėjau, kad Vincas Kudirka turėjo neoficialų parašą – užrašydavo raidę „Q“ (ku) ir jos viduryje pradurdavo skylę (rusiškai skylė yra дырка). Jeigu tai tiesa, tai net „Tautiškos giesmės“ autorius darkė kalbą.
Norėčiau, kad, kuris nors Kalbos komisijos narys paaugliui suprantamai paaiškintų, kodėl vietoj kilometrų rašyti km, ant lėktuvo bilieto vietoj Vilnius rašyti VLN yra normalu, bet privačioje žinutėje rašyti „Svk, kvk“ – jau yra kalbos negerbimas.
Blogiausia, tyrimų, įrodančių, kad jaunimas dabar rašo prasčiau, nėra. Vadinasi, tokie VLKK teiginiai yra nuleisti iš oro.
Klaida nr. 4.: Be VLKK visi kalbėtų bet kaip ir kalba mirtų
Iš VLKK narių dažnai galima girdėti, kad klaidinga manyti, jog kalba yra tik komunikacija, kalba yra daugiau, be kalbos nėra tautos, reikia kelti kalbos prestižą.
Bet įsigilinus į jų, o ypač Audrio Antanaičio, pavyzdžius kalbai lieka tik komunikacinis vaidmuo. Lygiai toks, kokį naudoja skruzdėlės, statydamos skruzdėlyną.
Manau, kad didžiausią pavojų kelia kalbos nelankstumas. Kai Vilniaus Gedimino technikos universitete studijavau traukinių inžineriją, didelė problema buvo realybės neatitinkantys lietuviški terminai. Vienus terminus turi vartoti per egzaminus, visai kitus nuėjęs į traukinių depą.
Taip yra, nes daugelį tų terminų galvoja filologinį išsilavinimą turintys specialistai, kurie dažnai net nesupranta, apie ką kalbama, arba ima tiesioginį žodžio vertimą.
Tą patį galima pasakyti apie kompiuterių terminus. Iki šiol atsimenu, kai pirmą kartą įsiinstaliavau lietuvišką „Windows“ operacinę, kuri buvo tiesiog didelis nesuprantamų lietuviškų žodžių kratinys. Man pradėti naudotis kompiuteriu anglų kalba buvo lengviau, negu jau mokant naudotis kompiuteriu susigaudyti lietuviškame meniu.
Jeigu mokinys rašo nesuprantamai – mokytojas jį taiso, bet jeigu Valstybinė komisija pateikia žmonėms nesuprantamus kompiuterių terminus, jos niekas netaiso.
Didelė problema buvo realybės neatitinkantys lietuviški terminai. Vienus terminus turi vartoti per egzaminus, visai kitus nuėjęs į traukinių depą.
Geriausias pavyzdys – podcast. VLKK konsultacijų banke siūlomas lietuviškas atitikmuo „tinklalaidė“. Mano nuomone, podkastas turi tikrai daug daugiau bendro su puodyne negu su tinklalaide.
Automobilių tiuningas taip pat nevartotina svetimybė, siūlomi atitikmenys: 1. automobilio pertvarkymas; 2. automobilio puošyba; 3. tech. derinimas, (su)reguliavimas. Šie atitikmenys yra įrodymas, kad vertimą pateikė žmogus, visiškai nieko nesuprantantis apie automobilius. Automobilių tiuningas yra atskira automobilistų subkultūra, su savo stiliais, laikotarpiais. O, svarbiausia, juk jau seniai yra lietuviškas atitikmuo – automobilių piktinimas.
Paskutinis pavyzdys – kavinėse turi būti rašoma „kava išsinešti“. Man šis užrašas užkliuvo nuo pat pradžių, nes tai skamba kaip narkomanų žargonas. Turbūt visi žino, kokią prasmę turi žodis išsinešti.
Kai VLKK feisbuke sukūriau užklausą, kaip sakyti – „kava išsinešti“ ar „kava išsinešimui“, joje sudalyvavo apie 2 tūkst. žmonių, rezultatas – apylygis, bet labiausiai nustebino žmonių gebėjimas originaliai žiūrėti į kalbą, štai kokie jų siūlymai:
- Kava išsineštinai;
- Kava kad išsinešti;
- Kava lauk;
- Išnešamoji kava;
- Laukinė kava;
- Kava išpilti;
- Kava man;
- Kava-išnaša;
- Kava ant išsinešimo;
- Kava gražulis.
Iš Antanaičio kalbų galima susidaryti vaizdą, kad be Valstybinės kalbos komisijos pasaulyje prasidėtų krachas ir chaosas. Atrodo, kad VLKK yra viskas viename – ir teisininkai, ir kareiviai, ir stiliaus žinovai.
Visiems gerai nuskambėjęs pavyzdys, kai VLKK neleido pavadinti įmonės „atsikeli ir varai“. Antanaitis, pradėjęs eiti pirmininko pareigas, alfa.lt interviu sakė, kad šis pavadinimas yra nepagarba lietuvių kalbai, tačiau jau minėtoje laidoje „Karštos kėdės“ jau sakė, kad nieko blogo nemato.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos puslapyje galima rasti jų nepatvirtintus įmonių pavadinimus, kuriuos komisija kažkodėl atmetė. Labiausiai įstrigęs – „Viola kirpykla“. Atmesta, nes neva ne tas linksnis ir turi būti „Violos kirpykla“. Bet juk galimas scenarijus, kad Violą mokykloje pravardžiuodavo „Kirpykla“, ji nori parodyti, kad neigiamą patirtį galima paversti į teigiamą verslą ir pyst kažkoks Antanaitis neleidžia.
Vėlgi, manau, kad žmonės turėtų viešinti visus atvejus, kai VLKK riboja jų laisvę. Kaip ir kitas nesenas atvejis, kai žmogus savo pavardę norėjo pasikeisti į Gervaitis, o pirmininkas kaip argumentą pasakė, kad tokios pavardės Lietuvoje nėra. Nors pagūglinus galima rasti ne vieną žmogų tokia pavarde.
Tai, ką daro Valstybinė kalbos komisija su Audriu Antanaičiu priešaky, yra tolygu bandymui išsaugoti teptukus, molbertus ir dažus, bet ne tapybos darbus.
Klaida nr. 5: Kalba nėra kedas
Atrodo, kad VLKK į kalbą žiūri kaip į kokį produktą, kurį jie sukurs ir žmonės privalės jį naudoti. Taip nėra. Kalba priklauso ir turi priklausyti visiems ir kiekvienas turi teisę rinktis, kaip nori kalbėti.
Kalba ir taip mus riboja kiekvieną dieną. Pasaulyje nėra kalbos, kuri neribotų. Didžiausias kiekvienos kalbos pliusas ir kartu minusas yra tai, kad turime ribotą raidžių skaičių ir neribotą minčių skaičių.
Jei nebūtų jokio barjero tarp kalbos ir mūsų minčių, jausmų, poelgių, užtektų pasakyti – „myliu“. O dabar dažnai girdžiu – suprantu, bet nemoku žodžiais paaiškinti arba man patinka tas rašytojas, nes jis vienintelis suprantamai rašo apie meilę.
Tai, ką daro Valstybinė kalbos komisija su Audriu Antanaičiu priešaky, yra tolygu bandymui išsaugoti teptukus, molbertus ir dažus, bet ne tapybos darbus.
Lietuvių kalbą regiu kaip talpyklą, kur gali sutilpt visas lietuvių tautos turtas – sąmojis, protas, išradimai ir, žinoma, keiksmai.
-
VLKK pirmininkas: lietuvių kalbos modernizavimas nepakenks jos archaiškumui
-
Pavardę pasikeisti norintis vyras VLKK pasiūlė 31 variantą – netiko nė vienas
-
Lietuvių kalbos komisija atsisakė Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo
-
Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo panaikinimas – revoliucinis žingsnis ar tik fasado perdažymas?
