Iš pradžių atsakykime į klausimą, kodėl taip yra? Į vieną krūvą susiplakė du, rinką sujudinę pokyčiai. Pirma – Rusijos maisto prekių embargas. Embargo dalimi tapo ir pieno produktai. Tai reiškia, kad mažėja pieno produktų paklausa.
Antra – praėjusių metų balandį ES panaikino pieno gamybos kvotas. Tai reiškia, kad jau beveik metus galima gaminti daugiau pieno, nei buvo gaminta iki šiol. Tai didina pasiūlą. Prie to dar pridėkime, kad technologijoms tobulėjant, reikia vis mažiau ūkininkų ir mažiau žemės ploto išgauti tokį patį produkcijos kiekį kaip anksčiau.
Vesk nevedęs mitinguoti per Gedimino prospektą karves – parduotuvėje vartotojas vis tiek mieliau pirks pigesnį variantą, net jei jis bus iš užsienietiško pieno.
Artėjant rinkimų vajui gaisrą gesinti puolė Seimo nariai. Užregistruotas paprastas ir sovietinis kaip trys kapeikos siūlymas – pieno perdirbėjai, supirkdami žaliavą, turėtų mokėti ne mažiau, kaip 16,5 ct už litrą pieno. Jei supirkėjas tėra tarpininkas ir pats pieno neperdirba, jis turėtų pieno gamintojams mokėti 13 ct už litrą pieno. Net Seimo teisininkai sako, kad toks siūlymas gali prieštarauti Konstitucijai, nes neleistų subjektams laisvai susitarti. Akivaizdu ir tai, kad siūlymas prasilenkia su ekonomine logika.
Problema ta, kad pabrangs tik iš lietuviškos žaliavos pagaminti produktai. Pieno gaminių iš užsienietiško pieno kainos ženkliai keistis neturėtų, nes kainas norima sureguliuoti tik lietuviškiems gamintojams. Išeitys dvi. Pirmas – už brangesnį lietuvišką pieną paprasčiausiai daugiau turės sumokėti pirkėjai. Antrasis – pirkėjai rinksis produktus pagamintus iš pigesnio užsienietiško pieno taip išstumdami iš rinkos lietuvius ūkininkus.
Jei pirkėjas lentynoje pamatys lietuvišką etiketę ant pieno pakelio, o kaina bus trečdaliu didesnė nei šalia esančio analogiško produkto, vargu ar jis tikrins, pienas primelžtas Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje ar Lichtenšteine. Vesk nevedęs mitinguoti per Gedimino prospektą karves – parduotuvėje vartotojas vis tiek mieliau pirks pigesnį variantą, net jei jis bus iš užsienietiško pieno. Taip noras nustatyti supirkimo kainas ne tik kad neatneš ūkininkams didesnių pajamų, bet bent jau dalį jų apskritai išstums iš rinkos.
Ką daryti? Akivaizdu, kad Seime sklandantys pasiūlymai ne tik kad nespręs problemos, bet ją dar ir pagilins. Patiems ūkininkams derėtų susimąstyti, ar apsimoka toliau vykdyti nepelningą veiklą.
Dalis jų į šią veiklą patraukė vedini ES dotacijomis paramstytos ir realybės nelabai atitinkančios ekonomikos. Nei ūkininkų reikalaujami 70 mln. eurų nuostoliams kompensuoti, nei 15 mln. eurų „Pienas LT“ investicijoms ilgalaikių problemų neišspręs. O mokesčių mokėtojų kišenės nėra bedugnės ir amžinai ūkininkų iš duobės traukti nepavyks.
Rusijos paskelbtas maisto prekių embargas ir panaikinta kvotų sistema privertė visos Europos ūkininkus pažvelgti karčiai tiesai į akis. Nors kai kurie tai vadina „pasauline pieno krize“, tai veikiau tėra grįžimas prie normaliai veikiančios ekonomikos.
Susitaikius su mintimi, kad pieno produkcijai paprasčiausiai nebėra tokio didelio poreikio, ir pinigų biudžete daugiau liks, ir karvių ganyti Gedimino prospekte nereikės.
Dominykas Šumskis yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas
