Nesiryšiu spėti, ar šis įstatymas padėjo išvengti katastrofos, kurią būtume patyrę, jei referendumas būtų pasisekęs, tačiau dabar galiojantis „saugiklių“ įstatymas paralyžavo Lietuvos žemės rinką. Vilniaus apskrityje dar vyksta šiek tiek sandorių, tačiau Dzūkijoje ir Suvalkijoje žemės pardavimų praktiškai nėra.
Prisidengus siekiu apsaugoti žemę nuo užsieniečių ir spekuliantų, buvo užkirstas kelias bet kokiam žemės įsigijimui. Naujas reguliavimas sukūrė krūvą kurioziškų situacijų, kuriose norintys įsigyti žemės, lieka it musę kandę.
Įsivaizduokime šeimą, kurioje vyras yra ūkininkas turintis 25 hektarus (ha) žemės, o žmona – mokytoja, turinti 10 ha močiutės žemės. Ji leidžia savo žeme naudotis vyrui tam, kad šis užsiimtų ūkininkavimu. Tačiau šeimai panorus įsigyti daugiau žemės, jie to padaryti negalės, nes pradeda veikti „saugikliai“.
Naujas reguliavimas sukūrė krūvą kurioziškų situacijų, kuriose norintys įsigyti žemės, lieka it musę kandę.
Įgyjant turtą santuokoje, jis tampa bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tai reiškia, kad turtas yra bendras ir abu sutuoktiniai turi vienodas teises į jį. Kadangi žmona nėra ūkininkė, „saugiklių“ įstatymas neleidžia jai, o kartu ir šeimai, įsigyti žemės, nes po įsigijimo jos turėtų daugiau nei 10 ha.
Yra kelios išeitys iš šios situacijos. Pirma išeitis, žemės ūkį perkantis vyras turi įrodyti, kad lėšos, iš kurių perkama žemė yra jo asmeninės. Tai reiškia, kad jas paveldėjo ar gavo dovanojimo sutartimi. Tokiu atveju, vyrui įsigijus žemę už asmenines lėšas, ši žemė bus ne šeimos, o jo asmeninis turtas.
Kitas variantas – žmona gali tapti ūkininke. Čia susiduriama su problema aiškinantis, kas pagal įstatymą yra tas ūkininkas. Nuo šiol ūkininku esate ir žemę įsigyti galite tik tokiu atveju, kai ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius dešimt metų ūkininkavote ir buvote deklaravęs ūkį. Atrodo, kad toks reikalavimas per griežtas? Nieko tokio, deklaruoti ūkį nėra būtina. Pakanka žemės ūkio išsimokslinimo diplomo, kurį gauti praktiškai užtrunka dar ilgiau nei 3 metus. Arba galite gauti Nacionalinės žemės tarnybos leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Žodžiu, procedūra gremėzdiška ir praktiškai neįmanoma.
Vis gi gal mūsų minimai šeimai būtų galima nusipirkti įmonę, kuriai priklauso žemė, ir tuomet ūkininkauti? Deja, ne. Situacija čia tokia pati kaip ir tiesiogiai perkant žemę. Apribojimai pradeda veikti jau tada, kai perkama tik 25 proc. juridinio asmens akcijų.
Paanalizuokime šią situaciją. Kas kontroliuoja įmonių akcijų pirkimą? Kas tikrina, pirkėjai yra ūkininkai ar ne ūkininkai? O gi niekas. Nes tokių dalykų ir nereikia kontroliuoti. Akcinės bendrovės direktorius viso labo turi pareigą pateikti akcininkų sąrašą, bet ne informaciją, ar jie yra ūkininkai, sodininkai ar daržininkai. Kadangi žemės įsigijimą kontroliuoja Nacionalinė žemės tarnyba, teoriškai leidimą įsigyti įmonę reikėtų gauti būtent iš jos. Keista net pagalvoti, kad pirkdamas įmonę turi gauti leidimą iš institucijos, užsiimančios žemės reikalais.
Vilniaus apskrityje dar vyksta šiek tiek sandorių, tačiau Dzūkijoje ir Suvalkijoje žemės pardavimų praktiškai nėra.
Protu nesuvokiama, kaip įstatymų leidėjas eilinį kartą užsiimdamas raganų medžiokle, t. y. siekdamas sureguliuoti kažkokius mistinius spekuliantus, padaro priešingai – pakenkia patiems pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams. Tokias grubias klaidas žemės „saugiklių“ įstatyme paaiškina tik neapdairus skubėjimas priimti jį kuo greičiau. Tačiau tai negali būti pasiteisinimas. Tokį teisinį broką reikia taisyti iš esmės ir kuo greičiau.
Įstatymo tiksluose nurodyta, kad tokiu reguliavimu skatinama žemės ūkio veikla ir konkurencingas žemės ūkis. Vadinkime dalykus savo tikraisiais vardais. Jei paprastai šeimai įsigyti žemės yra neįmanoma, toks siekis yra paprasčiausias melas. Ir kol toks melas egzistuoja teisės aktuose, vargu ar galime kalbėti apie konkurencingumą žemės ūkyje.
Dominykas Šumskis yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto jaunesnysis ekspertas
