Taksi vairuotojų situacija – suprantama. Valdžia jiems yra prikūrusi krūvą reikalavimų: dažnai praeiti techninę apžiūrą, turėti geltonąjį plafoną ant stogo, specialiai žymėti automobilį ir t. t.
Visi šie reikalavimai neleidžia taksi vairuotojams pasiūlyti paslaugų patrauklesnėmis kainomis nei „Uber“. O ir kokybės vien su geltona linija ant mašinos šono nepasieksi. Jei vartotojai renkasi „Uber“ paslaugas, vadinasi, jiems ir valdžios reikalavimai iš esmės nereikalingi. Dėl to taksi vairuotojai skundžiasi įstatymų „spragomis”, kurios leidžia paprastiems vairuotojams vežti pakeleivius naudojantis tiek „Uber“, tiek ir kitų taksi įmonių programėlėmis.
Nepasitenkinimas turėtų kilti dėl taksi vairuotojų veiklą reguliuojančių ir prasmės nebetenkančių reikalavimų. Teisingiausias sprendimas būtų jų tiesiog atsisakyti.
Bet ar iš tiesų tokia „spraga“ yra bloga? Jei daugiau vairuotojų gali teikti paslaugas, o daugiau keleivių gali išsikviesti vairuotoją, ar situaciją reikia keisti? Vien „Uber“ paslaugomis nuo pat įsikūrimo visame pasaulyje buvo pasinaudota daugiau nei milijardą kartų.
Jei milijardas keleivių sėkmingai naudojasi paslaugomis, ar pakankamai siauros verslo interesų grupės reikalavimas taisyti įstatymines ,,spragas” yra pagrįstas? Taip. Tačiau ne su naujaisiais „pavežėjais“ reikia kovoti, kaip tai daro Prancūzijos taksistai, deginantys ir daužantys „Uber“ automobilius. Nepasitenkinimas turėtų kilti dėl taksi vairuotojų veiklą reguliuojančių ir prasmės nebetenkančių reikalavimų. Teisingiausias sprendimas būtų jų tiesiog atsisakyti.
Panaši situacija klostosi ne tik keleivių pervežimo rinkoje, bet visur, kur naujosios technologijos verčia senuosius rinkos dalyvius pasislinkti. Paimkime viešbučius.
Valdžia prigalvoja jiems įvairių reikalavimų temperatūros nustatymams, garso pralaidumui ir t.t. Štai Japonijoje viešbučių taisyklės yra daugiau nei septyniasdešimties metų senumo ir viskas sureguliuojama iki tokio absurdiško lygio, kaip minimalus registratūros stalo ilgis ar pagalvių užvalkalų spalva.
Atitikti visus šiuos reikalavimus – kainuoja. O jei vartotojui nesvarbu, jo pagalvė su gėlytėmis ar meškiukais? Jei jam pakanka pigesnio varianto su nakvyne, dušu ir rankšluosčiu? Tokiu atveju jis mieliau rinksis „Airbnb“, internetinės platformos, kurioje žmonės gali vieni kitiems nuomoti savo būstą, paslaugas.
Tačiau prieš šią platformą irgi jau kyla panašios protesto bangos, kaip ir prieš „Uber“. „Airbnb“ paslaugomis nuo platformos sukūrimo pasinaudojo apie 60 mln. vartotojų. Klausimas tas pats: prisitaikyti prie vartotojų poreikių, ar siauros verslo interesų grupės reikalavimų? Atsakymas irgi tas pats: reguliavimą keisti reikia. Tik ne griežtinti šį naująjį verslo modelį, o atlaisvinti gniaužtus, į kuriuos yra įsprausti rinkoje jau veikiantys viešbučiai.
Šie naujųjų technologijų lopšyje gimę verslo modeliai yra būdas ne tik paprasčiau ir pigiau gauti paslaugas, bet ir daugiau užsidirbti. 2012 – 2015 m. JAV tie, kas šalia savo pagrindinio darbo kartu pasinaudojo dalinimosi ekonomikos suteiktomis galimybėmis, daugiau ir užsidirbo.
Teikiantys įvairias paslaugas, pavyzdžiui, keleivių vežimą, pagalbą persikraustant ar remontuojant namus, papildomai uždirbo 533 JAV dolerius per mėnesį. Tai sudarė net trečdalį jų pajamų. Nuomojantys savo butus ar kitokius daiktus internetinių platformų pagalba, vidutiniškai prie algos prisidūrė 314 JAV dolerių. Tai reiškia, gavo penktadaliu didesnes pajamas.
Prisiminus istoriją, visos šios protestų bangos prieš naująsias technologijas ir tai, kaip jos keičia rinką, kelia šypseną. Pristatantys pieną į namus, turbūt, turėjo protestuoti prieš šaldytuvų gamintojus, juostelių ryškintojai ir nuotraukų gamintojai – kelti riaušes prieš mobiliuosius telefonus, o video kasečių nuomotojai – apskritai raginti uždrausti internetą.
Bet protestais inovacijų ir iš jų kylančių naujų verslo modelių nesustabdysi. Kai vartotojų tiek daug, o žmonėms tiek daug naujų galimybių užsidirbti, vienintelis kelias valdžiai – būti atviriems pokyčiams. Nenuvairuoti naujų verslų į gėlyčių ant pagalvių taisyklių šabakštynus, o sukurti lanksčią ir paprastą teisinę sistemą tiek naujiems, tiek rinkoje jau seniai veikiantiems verslams.
Dominykas Šumskis yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas
