Diskusijos žmogaus teisių temomis visada yra gerai. Nors kai kurie radikalūs politikai, populistiškai siekdami užsitarnauti trumpalaikį populiarumą, garsiai rėkia homofobiškus šūkius ir bando skiepyti neracionalią baimę, traukinys, ginantis žmogaus teises, pajudėjo, ir jo jau nebesustabdysi. Bet pradėkime nuo pradžių.
Homofobija turbūt iki galo man ir išliks amžina mįslė. Atrodo, akivaizdu, kad dalykai, kurie nedaro jokios žalos, visiškai nekenkia aplinkinams, turėtų būti visuomenėje priimami natūraliai. Akivaizdu ir tai, kad subrendę, atsakingi žmonės turi teisę turėti laisvus santykius, grįstus abipusiu sutarimu, nes pirma – tai niekam nedaro žalos, antra – tai jų prigimtinė teisė. Todėl man sunku suprasti tokią pasipriešinimo bangą šiam įstatymo projektui.
LGBT atstovai nereklamuoja ir nebando visuomenei įsiūlyti kažkokių blogų ydų ar kažką niekinančių vertybių, o tiesiog nori gyventi savo asmeninį gyvenimą su mylimu žmogumi abiejų sutikimu ir dėl to nebūti diskriminuojami valstybės įstatymų.
Turime suprasti, kad homofobija ir kitos Lietuvos LGBT žmones kamuojančios problemos yra aktualios mums visiems. Nes homofobija yra tiesiog pyktis, neapykanta absoliučiai nekaltiems žmonėms be jokios priežasties.
Tai mažai kuo skiriasi nuo tokių diskriminacijos formų kaip rasizmas ar seksizmas. Visi šie dalykai skatina šaipymąsi, žeminimą, o tai ir yra tikrasis blogas pavyzdys vaikams, o ne taikūs homoseksualai, kurie tenori tokių pačių teisių. Pabrėžiu – tokių pačių, lygiaverčių teisių, o ne išskirtinių, kaip jas apibūdina kai kurie homofobiškai nusiteikę seimūnai.
Žinoma, prie žmogaus teisių garantavimo neprisideda ir įsisenėję visuomenės stereotipai, nuogirdos ar paprasčiausias neįsigilinimas į temą. Daugeliui juokeliu jau patapęs pasakymas „Kaip tai paaiškinti vaikams?“ vis dar kai kam atrodo rimtas klausimas.
Vien dėl to, kad kažkas yra tradicija, dar nereiškia, kad tai yra teisinga. Seniau tradicija buvo laikoma ir vergovė, moterų nelygybė prieš įstatymą neleidžiant joms balsuoti, nors tai buvo neteisinga ir nehumaniška.
Tiems, kuriems taip atrodo, atsakymas yra labai paprastas – paaiškinti tai tokiu pat būdu, kaip paaiškinti, kas yra valstybė, konstitucija ar visi kiti plačiai suprantami kasdieninio gyvenimo aspektai.
Tereikia taikyti standartinius švietimo metodus. Dėl to, kad nežinote, kaip tai padaryti, o išsiaiškinti šiais laikais išties paprasta, nekalti žmonės neturi kentėti už tiesiog norą būti savimi be diskriminacijos apraiškų.
Turbūt mano pozicijai nepritariantys asmenys ištrauks ir tradicijos argumentą. Be abejonės, tradicijos yra svarbu, turi būti gerbiamos, bet tik ne pamatinių žmogaus teisių kaina. Tradicijos keičiasi su visuomenės kaita per laiką. Tai natūralu. Vien dėl to, kad kažkas yra tradicija, dar nereiškia, kad tai yra teisinga. Seniau tradicija buvo laikoma ir vergovė, moterų nelygybė prieš įstatymą neleidžiant joms balsuoti, nors tai buvo neteisinga ir nehumaniška.
Dažnai tos pačios lyties partnerystėms nepritariančių argumentas yra „kad tai sugriaus tradicinę šeimą“. Kokiu mistišku, paslaptingu būdu ši apokalipsinė destrukcija įvyktų, aš nežinau.
Turbūt dėl to, kad tai visų pirma niekada neįvyktų. Teiginys, kad tos pačios lyties porų santykių įteisinimas sugriautų heteroseksualių porų šeimas, yra tiesiog nepagrįstas. Tai yra tas pats, kas sakyti, kad jeigu jūsų kaimynas nusipirks „Mercedes“ automobilį, tai jūsų vairuojamas BMW automobilis išnyks ar kažkokiu niekam nežinomu būdu pavirs „Mercedes“.
Tos pačios lyties partnerystės yra įteisintos aštuoniolikoje Europos Sąjungos valstybių, santuoka – dešimtyje, taip pat daugumoje JAV valstijų. Tose vietose tikrai neišnyko heteroseksualių žmonių sukurtos šeimos.
Tęsiant lygiavertiškumo prieš įstatymą temą, man svarbu, kad kiekvienas atsakingas, aplinkiniams nekenkiantis pilietis turėtų teisę būti savimi. Jeigu, pavyzdžiui, Lietuvoje religingiems žmonėms būtų trukdoma išpažinti savo tikėjimą, burtis į pamaldų vietas, aš taip pat pasisakyčiau už jų teises. Nes tokie draudimai taip pat būtų neteisingi.
Pabaigoje norėčiau pasakyti: akivaizdu, kad homoseksualūs asmenys nekenkia nei Lietuvos šeimoms, nei tradicijoms. Taip pat aišku ir tai, jog visi suaugę, subrendę Lietuvos piliečiai turi teisę ir laisvę į kokius nori santykius, jei tai vyksta abipusiu sutikimu. Tai drausti reikštų pagrindinių žmonių teisių atėmimą, o diskriminuoti sukuriant nelygybė prieš įstatymą taip pat yra negerai.
Visi suaugę, subrendę Lietuvos piliečiai turi teisę ir laisvę į kokius nori santykius, jei tai vyksta abipusiu sutikimu.
Lietuva yra protingų, gabių, drąsių ir intelektualių žmonių šalis, todėl tikiu, kad judėjome, judame ir judėsime priimdami įstatymus ne kai kurių rytų kaimynių šalių pavydžiu, stokojančių elementarios demokratijos, bet ir toliau žengsime kartu su vakarų valstybėmis, Europos Sąjunga ir kaimynine Estija, kurdami visuomenę, kurioje gera visiems, besilaikantiems elementariausio žmogiškumo. Visuomenę, kurioje puoselėjama pagarba, supratingumas, o ne neapykanta, baimė ir diskriminacija.
Taip pat viešoje erdvėje yra nuolat kartojama, kad esame krikščioniška visuomenė, tad žmonėms, save laikantiems krikščioniais, tiesiog norėčiau pasakyti, kad krikščionybėje kaip tik puoselėjamos meilės ir pagarbos idėjos. Dabartinis popiežius pasakė žymiąją frazę kalbėdamas apie homoseksualius žmones: „Kas aš toks, kad teisčiau“. Tad metas šias vertybes įforminti įstatymo pavidalu.
Žinoma, vienas įstatymo projektas, pateiktas ant popieriaus lapo, neišnaikins diskriminacijos, homofobijos ir kitų blogybių, nesukurs absoliučios pagarbos ar vienybės, bet nuo kažko reikia pradėti. Ir įstatymo siūlymas įteisinti partnerystę yra puiki pradžia.
Donatas Staneika yra Lietuvos liberalaus jaunimo tarybos narys