Nieko apie šį plakatą dabar nežinotume, jei jis devintajame dešimtmetyje nebūtų ištrauktas, parodytas parodoje ir tapęs feministinės įgalinimo politikos simboliu. Kaip ir tada kitoje šalyje, kitose feministinėse diskusijose, taip ir dabar klausimas „Moterys gali ką?“ nėra paprastas, ypač jei dar pridėsime „gali kaip?“.
Trys pavyzdžiai
Feminizmas, dažnai manoma, kalba visų pirma apie moterų įgalinimą. Štai trys tipiški moterų įgalinimo projektų pavyzdžiai Lietuvoje. Jų dar nėra gausu, nors pamažu vis atsiranda. Vienas jų vadinasi „Go forward!”. Tai ciklas renginių, skirtų „pasidalinti daug pasiekusių profesionalų istorijomis ir įkvėpti moteris drąsiai siekti karjeros iššūkių“. Gausiai lankomuose renginiuose galima išgirsti verslininkių, visuomeninkių, vizionierių ar kaip nors paprasčiau prisistatančių kalbėtojų, pasakojančių savo sėkmės istorijas.
Kitas pavyzdys – tai „Women go tech“ mentorystės programa, besiskelbianti pirmąja tokia Lietuvoje. Ji skirta „studentėms ir profesinį kelią pradėjusioms moterims, kurias domina karjera technologijų sektoriuje“. Žadama karjeros patarimų ir raginama nebijoti „žengti į TECH sritį“. Šis projektas neabejotinai yra vis stiprėjančios bangos skatinti moteris programuoti dalis.
Pagaliau trečiuoju noriu paminėti kiek kitokius tikslus sau keliančią „Moterys kalba“ iniciatyvą. Ja norima šviesti visuomenę, skleisti lyčių lygybės idėjas. Tarp konkretesnių tikslų paminėtas noras „stiprinti moterų pasitikėjimą savimi“, „moterų tarpusavio solidarumą“ bei „įgalinti moteris būti drąsiomis ir savarankiškomis“.
Visų trijų projektų idėja yra panaši: pripažįstama, kad esama situacija kažkuo nėra draugiška, palanki moterims ir siūloma burtis, kalbėtis, gauti patarimų, pajusti bendrumą ir taip tapti labiau pasitikinčiomis, daugiau žinančiomis. Tai turi (padėti) atvesti prie sėkmės, drąsos ir savarankiškumo. Šiais projektais parodomos galimybės, kurių gal nežinota, apie jas nepagalvota, kartais atveriamos, atrodytų, tvirtai užvertos erdvės, pasakoma, ko verta norėti. Tad sakoma: jūs/mes tai galite/me. Moterys gali viską, tik reikia tai suvokti, kitaip tariant į(si)galinti.
Kas yra įgalinimas?
Politinis įgalinimas yra svarbi feministinių ir emancipacinių projektų dalis, bene svarbiausia politinė strategija, leidžianti pasiekti radikalų pokytį visuomenėje. Pokyčiams, žinoma, reikia sąlygų ir dažniausiai įgalinimo politika prasideda nuo įtraukimo (priėjimo prie išteklių, arba „patekimo į kambarį“) politikos, tačiau nesibaigia ja.
Dažniausiai sutinkama, kad įgalinimo politika yra susijusi su sąmoningėjimu, reflektyvumo stiprinimu, įvairių gebėjimų atsiradimu bei veikimo (protestinio, aktyvistinio) mobilizavimu.
Pokyčiams dar reikia, kad žmonės mokėtų ir galėtų veikti politinėje, socialinėje erdvėje. Tad dažniausiai sutinkama, kad įgalinimo politika yra susijusi su sąmoningėjimu, reflektyvumo stiprinimu, įvairių gebėjimų atsiradimu bei veikimo (protestinio, aktyvistinio) mobilizavimu. Kaip užšifruota pačiame žodyje, tai yra galios siekimo strategija, kuria siekiama transformuoti socialinę sistemą, darant ją atviresne ir lygesne. Svarbu ir tai, kad galios siekimas yra įmanomas tik per asmeninės galios į(si)gijimą.
Galima kalbėti apie du įgalinimo politikos aspektus. Pirmasis pripažįsta, kad politinė ir socialinė erdvės nėra nešališkos, neutralios, tam tikra dalis žmonių yra paraštėse, nedalyvauja joje bei negauna dalykų, kuriuos teisingesnėje visuomenėje gautų. Tad reikia suvokti sistemos neteisingumą ir siekti sąmoningo, aktyvaus ir sąžiningo tokių žmonių į(si)traukimo. Antruoju atkreipiamas dėmesys, kad buvimas tam tikroje neprivilegijuotoje padėtyje nereiškia, kad visada būsi silpna/s, kad negali turėti svajonių ar kad negali jų pasiekti. Kitaip tariant, nuostatą apie sistemos nesąžiningumą ir tvirtumą lydi tikėjimas, kad ji nėra monolitiška, kad ją galima įveikti.
Patirtys ir galimybės
Prisimenant straipsnio pradžioje minėtus įgalinimo projektus, išskirčiau du dalykus, kurie daro juos patraukliais.
Pirma, tokie susibūrimai skatina kalbėtis ir dalintis patirtimi. Dalindamasi(s) savo istorijomis, klausydamasi(s) kitų supranti, kad individuali patirtis yra bendra, kad savas patyrimas nėra unikalus, kad yra kažkokia jungianti grandis, dažniausiai tam tikras neteisybės jausmas, kuris sieja. Daug moterų, įsitraukusių į Vakaruose vykusį feministinį aktyvizmą aštuntajame dešimtmetyje, dalijimąsi patirtimi ir jausmą, kad nesi viena, įvardija kaip labiausiai išlaisvinusi. Tad ne atsitiktinai pasirinktas ir pavadinimas „Moterys kalba“ – gebėjimas prakalbėti, išgirsti istorijas ir pajusti bendrumą daugeliui vis dar lieka stiprus bei išlaisvinantis patyrimas.
Antra, įgalinimo politikos stiprybė yra sąlygų veikimui, savirealizacijai sukūrimas. Tai gali reikšti tam tikrų įgūdžių, kurių neturėjai ar negalvojai, kad gali turėti, įgijimą. Iniciatyvos „mokykime/skatinkime mergaites“ programuoti yra kaip tik apie tai. Tai gali būti tam tikras durų, kurios atrodė uždarytos (mentorystės, karjeros patarimų renginiai), atvėrimas. Pagaliau – tai ir suvokimas, kad tiesiog gali, nes kita buvo panašioje padėtyje, štai padarė tiek visko; iki šiol aš svajojau apie tai, bet nedrįsau, o, pasirodo, galiu („įkvepiančių istorijų, susitikimų“ žanras). Taigi įgyjamas tikslas, įrodymas, kad moterys gali daug daugiau nei stereotipai ar įprastos normos sufleruoja.
Savo galimybių pajutimas bei galėjimas kalbėti ir dalintis yra stiprios paskatos, atrodo, tik teigiamai raginančios galvoti apie įgalinančias iniciatyvas.
Madingasis įgalinimas
Kaip ir daugelis socialinės kritikos ir reformavimo idėjų, įgalinimo projektai yra sena politinė socialinė strategija, kaip minėta, buvusi svarbi daugeliui ankstesnių protestinių judėjimų ar reformų siekiams. Tiek pažįstama, kad JAV satyrinis tinklaraštis „The Onion“ 2003 m. paskyrė straipsnį „Moterys dabar yra įgalintos visko, ką moteris daro“. „Pradedant tuo, ką ji valgo pusryčiams, ir baigiant tuo, kaip ji tvarko namus, šiandieninis moters gyvenimas yra nuolatinis įgalinimas“, – rašo „The Onion“. Tekste tvirtinama, kad itin galingai veikia batų pirkimas, apšnekinėjimas, ypač apie vyrus, svorio auginimas ir svorio metimas.
Šitaip mūsų visų, skaitančiųjų, klausiama – jei mes taip džiaugiamės tuo, ką tam tikra mažiau privilegijuota grupė gali daryti, kas gi tokiu atveju nėra įgalinimas? „The Onion“ jau prieš gerus dešimt metų pastebėjo, jog įgalinimo diskursas tapo madingas. Tai yra jau nebe politinių aktyvisčių strategija, tai viena iš marketingo strategijų ar savipagalbos bei asmeninių tobulėjimo projektų pratimas.
Savęs tobulinimu ir sąmoningomis galios siekimo strategijomis siūlo užsiimti buvusi viena iš „Facebook“ vadovių Sheryl Sandber, pradėjusi „LeanIn“ programą, kuri moko moteris išlikti versle ir daryti jame karjerą, o Amy Cudy ragina mokytis „galios pozų“ (power posing).
Štai pardavinėjantys „Dove“ kosmetiką ir higienos produktus sako „Tu esi gražesnė nei tau atrodo“, tarsi siekdami padidinti moterų savivertę. „Nike“ Rusijoje paleidžia reklamą „Iš ko padarytos mūsų mergaitės“, tarsi skatindama mergaites užsiimti „nemoterišku“ sportu. Arba karts nuo karto socialiniuose tinkluose nuvilnija tokios „socialinės“ akcijos, kaip „nusifotografuok be makiažo“ (#MakeUpFree) ar pasirodo idėjų, kad „selfie“ gali būti feministinis veiksmas. Ir ne, čia ne „Тhe Onion“, čia iš tiesų yra kalbama apie įgalinančius apatinius. Savęs tobulinimu ir sąmoningomis galios siekimo strategijomis siūlo užsiimti buvusi viena iš „Facebook“ vadovių Sheryl Sandber, pradėjusi „LeanIn“ programą, kuri moko moteris išlikti versle ir daryti jame karjerą, o Amy Cudy ragina mokytis „galios pozų“ (power posing).
Žinoma, tokie projektai nebūtinai pasivadintų feministiniais, nors, spėju, dauguma nebėgtų nuo šios etiketės. Ir neabejotinai verta klausti ir įvertinti, kiek tokie pavyzdžiai ir projektai yra feministiniai. Bet čia man labiau rūpi, kuo tokia transformacija pakeičia pačią įgalinimo idėją.
Asmeninio pasirinkimo galia?
Komodifikacija yra akivaizdžiausia, bet kartu ir paviršutiniškiausia problema. Suprantama, kad korporacijos nori pelnytis iš moterų-vartotojų, kad ieško naujų pardavimo žinučių, eksploatuoja negatyvias patirtis ir siekia, kad mes pasijaustume geriau, kad ir kaip tą gerumą konkrečiu atveju suprastume. Matyt, mažai kas ginčytųsi, jog kompanijai „Nike“, ką tik pranešusiai, kad pradeda liniją galvos apdangalams, skirtiems musulmonėms (Pro Hijab), rūpi naujos turtingos rinkos, o ne moterų padėtis tose valstybėse.
„Madingo“ įgalinimo sklaida išryškina gilesnę problemą – koncentravimąsi į individualų į(si)galinimą. Tai būdinga ir tiems trims mano paminėtiems projektams straipsnio pradžioje. Mes čia kalbame ir galvojame apie individualų žmogų, jos gyvenimo strategijas, problemas ir pasirinkimus, mąstome apie geresnes sąlygų jai reikštis ir gyventi. Mes kalbame apie asmeninį pasirinkimą, apsisprendimą ir, galų gale, nesėkmės atveju – apie asmeninę nesėkmę.
Prisiminkime du įgalinimo politikos aspektus, minėtus anksčiau: a) idėją, jog veikia tam tikras sisteminis išstūmimo procesas ir b) suvokimą, kad nepaisant struktūrinių sąlygų įmanoma įgyvendinti savo tikslus ir svajones. Visi minimi pavyzdžiai dirba tik su šiuo antruoju aspektu – mintimi, kad sėkmė, galia, naujų erdvių užvaldymas yra valios ir atkaklių pastangų reikalas. Stenkis, dirbk daug, nuosekliai ir visko pasieksi. Kiek kartų yra tekę girdėti iš karjeros siekiančių ir pasiekusių moterų: „Reikia tik labai daug dirbti ir tave įvertins/pastebės“, „Svarbiausia suprasti, ko nori ir to smarkiai smarkai siekti“?
Ši prielaida apie asmeninės pastangos galią klaidina. Ji kuria iliuziją, kad viskas įmanoma, nepaisant institucinių apribojimų, nusistovėjusių praktikų, nuostatų ir iki tol egzistavusių tinklų ir paskatų struktūrų. Kad užtenka pradėti kalbėti, atverti duris, pasakyti, kaip daryti, ir to užteks. Net ir įėjus į namą, nebūtinai reikš, kad gali patekti į visus jo kambarius, nekalbant jau apie tai, kad gali pakeisti baldų išsidėstymą ar net pačius baldus. Ar vien išdrįsti užtenka?
Sprendimų priėmimo galia
Neteigiu, kad įkvepiančių renginių organizatorės nesupranta, kad egzistuoja nesąžininga sistema, ar kad skatinantys merginas programuoti nepripažįsta, jog IT sektorius garsėja savo sisteminiu seksizmu. Tai labai gerai suvokiama, tačiau priemonės spręsti problemas lieka individualiame lygmenyje. Daroma prielaida, kad didesnis skaičius moterų kažkurioje srityje reikš ir tai, kad įvyks pokytis, naikinant lyčių nelygybę. Kad kiekybinis pokytis atves prie kokybinio.
Užtenka anekdotinių pavyzdžių. Prezidentė, dvi Seimo pirmininkės ir kelios ministrės nepakeitė Lietuvos politinės erdvės taip, kad moteris politikė taptų įprasta šios veiklos dalimi, vertinama pagal tuos pačius standartus ar kad lyčių politikos klausimai būtų politinėje dienotvarkėje. Lygiai taip pat moteris vadovė nereiškia draugiškesnės darbo aplinkos. Tai yra, prisitaikymas, išmokimas išgyventi nereiškia, jog kitoms, ateinančioms paskui bus lengviau, paprasčiau ir sąžiningiau.
Pokyčiams reikia daugiau. Tam reikia suvokimo, kad sistemoje yra tam tikra neteisybė. Ir ji nėra vien tik lyties pagrindu, negalia, pavyzdžiui, yra dar labiau nematoma sisteminė kliūtis. Suvokimo, kad tą sistemą palaiko mūsų pačių (visų) praktikos, kasdieniai pasirinkimai.
Įgalinimo politika yra ne tik apie galėjimą ir bendras patirtis, ji yra ir apie galėjimą būti išgirstai. Kalbėti(s) yra gerai, tačiau dar svarbiau, kad tave girdi, kad kalbi ne sau. „Let’s make some noise“, – skelbė britų sufražistės, nes kalbėjimas tik sau sistemos nekeičia. Būtent dėl to ir „Sister Marches”, organizuoti 2017 m. sausio 21 d. daugelyje JAV ir pasaulio miestų, buvo tokie galingi ir paveikūs: jie buvo apie garsų kalbėjimą. Tai reiškia netylėti, kai matai neteisybę, ne tik tada, kai ją patiri, bet ir tada, kai ją patiria kiti.
Balso turėjimas turi ir kitą reikšmę – balsuoti, tai yra dalyvauti sprendimų priėmime, derantis, kokių taisyklių laikomasi, kas yra priimtina ir kas ne. Tai ne klausimas, ar aš randu vietą sistemoje, tai klausimas, kaip aš galiu prisidėti, kad ji keistųsi.
Kitaip tariant, galia yra ne tik daugiau žinių, drąsos, lyderystės, tai suvokimas, kaip ta galia veikia, bei pasiryžimas keisti ne tik savo padėtį, bet ir savo aplinką.
Dovilė Jakniūnaitė yra politologė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė.
Komentaras remiasi pranešimu, skaitytu diskusijoje „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2017“, vasarį vykusioje Nacionalinėje dailės galerijoje.
