Žmogaus teisių aktyvistams savotiškas „Davosas“ yra Jungtinių Tautų organizacija, kuri siekia padėti susikalbėti politikams ir toms grupėms, kurių balsas nėra toks stiprus ir įtakingas kaip verslo atstovų.
Vaikai, smurto aukos, taip pat ir žmonės su negalia yra tie, kuriems sunku ginti savo interesus, todėl Jungtinių Tautų platforma jiems galėtų tapti esmingu keliu į savo valstybių politinę darbotvarkę. Tačiau siekiant, jog toji platforma veiktų, joje negali šeimininkauti tik politikai.
Balandžio pradžioje Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas pirmą kartą vertino, kaip Lietuva užtikrina žmonių su negalia teises. Sudėtingiau sakant – kaip įgyvendina 2010 metais ratifikuotą žmonių su negalia interesus ginančią Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją.
Jei pasakoji, kad jokių skundų nėra, kad viskas pritaikyta, kad šiam sektoriui skiriami milijonai – kyla įtarimų, jog kaip tik esama rimtų problemų, gal net rimtesnių, nei tos, kurias valstybės atstovai nori užglaistyti.
Kaip jums atrodo, iš kokių šaltinių Jungtinių Tautų ekspertai turėtų susidaryti nuomonę apie žmonių su negalia padėtį Lietuvoje? Valstybinių institucijų atstovams klausimų nekilo – jie vykdo žmonėms su negalia skirtą politiką, todėl užteks vien jų balso.
Tad į Ženevą vyko penkiolikos žmonių delegaciją iš įvairių valstybinių institucijų, o patys žmonės su negalia ar jų teises atstovaujančių organizacijų nariai tam finansavimo iš valstybės negavo.
Lygiai taip valdžia nematė reikalo palaikyti mūsų organizacijų siekio rengti savo pačių ataskaitą apie žmonių su negalia padėtį Lietuvoje. Ministerijų atstovams, matyt, atrodė, kad Jungtinių Tautų ekspertams užteks valstybinės, oficialios ataskaitos, kurioje surašytos visos programos bei pateiktos milžiniškos lėšos institucijoms išlaikyti ir pašalpoms mokėti.
Laimė, žmonių su negalia organizacijos nėra visiškai neįgalios ir geba finansavimą susirasti pačios. Dažniausiai padeda fondai iš Skandinavijos ar Vakarų valstybių, kur, skirtingai nei Lietuvoje, suprantama, kad nevyriausybinės organizacijos yra būtina stiprios pilietinės visuomenės dalis, o ne valstybės įvaizdžio teršėjos.
Taigi, finansavimą šiaip taip užsitikrinome, savo ataskaitą parengėme, ją pateikėme Jungtinių Tautų ekspertams ir, galiausiai, tuo pačiu lėktuvu, kaip ir valstybinė delegacija, bet atskirai, nuvykome į Ženevą dalyvauti Lietuvos vertinime.
Toks įspūdis, kad ne mums, o Jungtinėms Tautoms, valstybės atstovai turi įrodyti, jog mūsų problemas sprendžia sėkmingai. Bet Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narių, tarp kurių daugybė žmonių su negalia, taip lengvai neužliūliuosi.
Jei pasakoji, kad jokių skundų nėra, kad viskas pritaikyta, kad šiam sektoriui skiriami milijonai – kyla įtarimų, jog kaip tik esama rimtų problemų, gal net rimtesnių, nei tos, kurias valstybės atstovai nori užglaistyti. Įtarimų, kad iš esmės nesuprantama, jog Konvencija reikalinga ne Jungtinėms Tautoms, o Lietuvai. Ir ne tik žmonėms su negalia, o visai visuomenei.
Pasirodžius Jungtinių Tautų išvadoms ir rekomendacijoms Lietuvai, paaiškėjo, kad girtis nelabai yra kuo. Iš daugiau kaip trisdešimties punktų – vos trys pozityvūs, o visa kita – tai griežta kritika dėl žmonių su negalia diskriminacijos visose socialinio gyvenimo srityse: jie izoliuojami švietimo sistemoje, darbo rinkoje, neužtikrinamas sveikatos paslaugų prieinamumas, nepritaikyta fizinė aplinka, neįtvirtinta lygybė prieš įstatymą, pažeidžiamos teisės į savarankišką gyvenimą ir nesudaromos sąlygos nepriklausomai žmonių su negalia teisių įgyvendinimo stebėsenai.
Lietuvai skirtose išvadose pastebima, kad vaikai su negalia Lietuvoje izoliuojami net švietimo sistemoje – vis dar veikia platus tinklas specializuotų mokyklų ir taikomas net ypač neigiamai vertinamas mokymas namuose, o bendrojo lavinimo mokyklose nepakanka kvalifikuotų specialistų ir mokiniams su negalia pritaikytos mokymosi medžiagos.
Jungtinės Tautos ragina sudaryti sąlygas įtraukiamam vaikų su negalia švietimui. Lietuvos neįgaliųjų forumo duomenimis, apie pusė vaikų su negalia mokomi izoliuotai, apie 50 proc. mokyklų yra nepritaikytos judėjimo negalią turintiems žmonėms, o aukštosiose mokyklose mokosi tik apie 1000 studentų su negalia – tai sudaro mažiau nei 1 proc. visų studentų skaičiaus.
Jungtinių Tautų atstovai tai pat pabrėžia, kad Lietuva neužtikrina žmonių su negalia teisės į savarankišką gyvenimą – lėšos orientuojamos į globos institucijas, o ne socialinių paslaugų plėtrą bendruomenėse.
Valstybė raginama užtikrinti individualizuotos pagalbos mechanizmus, kurie sudarytų sąlygas realiai globos sistemos pertvarkai. Lietuvos neįgaliųjų forumas primena, kad Lietuvoje vis dar veikia per 40 globos įstaigų, kuriose gyvena daugiau nei 6000 žmonių su negalia, tarp jų ir vaikai.
Lietuvai skirtose išvadose pastebima, kad vaikai su negalia Lietuvoje izoliuojami net švietimo sistemoje – vis dar veikia platus tinklas specializuotų mokyklų ir taikomas net ypač neigiamai vertinamas mokymas namuose.
Lietuva taip pat kritikuojama dėl ydingo žmonių su negalia darbingumo vertinimo ir įdarbinimo mechanizmų. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas primygtinai rekomenduoja atsisakyti sąvokos „nedarbingas“ ir orientuotis į šių žmonių įdarbinimo galimybes atviroje darbo rinkoje, o ne izoliuotoje darbo aplinkoje, kokią siūlo iki šiol Lietuvoje gausią paramą gaunančios socialinės įmonės.
Šioje srityje Lietuva aktyviai veikia priešingai nei rekomenduoja žmogaus teisių ekspertai ir Jungtinių Tautų Konvencija – pavyzdžiui, 2015 metais socialinėms įmonėms buvo skirta 18 milijonų eurų, o žmonių su negalia įdarbinimui atviroje darbo rinkoje tik apie 4 milijonai. Ko gera, tai būtų galima pavadinti aktyvia žmonių su negalia izoliacijos politika, nors finansuojama ji iš ES integracijai skirtų fondų.
Lietuva taip pat raginama užtikrinti nepriklausomą žmonių su negalia teisių įgyvendinimo stebėsenos mechanizmą, kurį šiuo metu atlieka dvi institucijos – Neįgaliųjų reikalų taryba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.
Jungtinių Tautų Komitetas rekomenduoja pašalinti Neįgaliųjų reikalų tarybą iš stebėsenos mechanizmo ir nedelsiant paskirti šiai funkcijai atlikti nepriklausomumo principus atitinkantį stebėsenos mechanizmą su reikiama kompetencija ir finansiniais resursais. Išvadose taip pat pabrėžiama būtinybė įtraukti žmonių su negalia organizacijas į visas sprendimų priėmimo grandis.
Iš esmės, visos Jungtinių Tautų išvados papildė tai, ką Lietuvos neįgaliųjų forumas kalbėjo jau metų metus. Bet, deja, kaip dažnai būna, suklūstame tik tuomet, kai apie mus kažką pasako „užsienis“. Neramina ir vienos ministerijos atstovės komentaras, kad iki kito Jungtinių Tautų vertinimo dar yra ketveri metai, tad valstybė turi daug laiko pasitaisyti. Deja, tas laikas buvo vakar.
Dovilė Juodkaitė yra Asociacijos Lietuvos neįgaliųjų forumas prezidentė
