Dalis motinų su negalia istorijų mus pasiekia per žiniasklaidą. Jau esame girdėję apie šeimos narių prašymu atliktas sterilizacijos procedūras, iš moterų su negalia paimamus vaikus. Tokios žinios visada sukelia diskusijų bangą, kur nuskamba ir klausimas – ar moteris su negalia pajėgi būti mama? Turinčioms negalią, kitaip nei bet kurioms kitoms moterims, tenka kovoti už teisę būti mamomis. Vienoms daugiau, kitoms – mažiau, bet visos turi įrodinėti, kad gebės pasirūpinti vaiku.
Lietuvos negalios organizacijų forumas drauge su Lietuvos žmonių su negalia sąjunga atliko apklausą, kurioje savo motinystės patirtimi pasidalino per 20 moterų, turinčių įvairių (daugiausiai – fizinę) negalių. Ši apklausa akivaizdžiai parodė, kad pagrindinis sunkumas –stigmatizuojantis visuomenės požiūris. Du trečdaliai moterų susidūrė su žeidžiančiais komentarais planuojant nėštumą, besilaukiant, per gimdymą ir auginant vaikus. Daugiausiai replikų išgirdo iš sveikatos priežiūros specialistų bei šeimos narių, taip pat iš draugų, pažįstamų.
Buvęs vyras pasakė, jog lengvai galės atimti vaiką, nes esu neįgali, be sveikatos.
Apklausos anketos rodo, kad akistata su medikų nuostatomis moterims buvo skaudžiausia: „Iš gydytojos sulaukiau komentarų, kad protą praradau, nes sugalvojau vaiką turėti. Sakė, anksčiau būtum atėjusi, būčiau tą reikalą sutvarkiusi“, „Ginekologė paklausė, koks gyvulys galėjo užlipti ant tavęs“, „Gydytoja siūlė pasitikrinti psichikos sveikatą“, „Girdėjau, kaip sakė, kaip aš iš viso išeinu į gatvę, kam tas vaikas, kur tokį durnių radau, kad mane vestų.“
Iš šeimos narių ar pažįstamų komentarai buvo labiau nugalinantys ar nuvertinantys pačių moterų gebėjimus bei pasirinkimą: „Ir taip reikia pagalbos, kam dar toks rūpestis artimiesiems“, „Buvo klausimų, ar mano vyras galės vienas prižiūrėti vaiką, jei aš nebesugebėčiau“, „Buvęs vyras pasakė, jog lengvai galės atimti vaiką, nes esu neįgali, be sveikatos“.
Moterų atsakymai taip pat rodo, jog vaikais rūpinosi savo jėgomis, pagalbos iš institucijų niekas nesiūlė. Jos pripažįsta, kad, pavyzdžiui, judant vežimėliu, mažyliais rūpintis sudėtingiau, tačiau yra įvairiausių būdų prisitaikyti, todėl pati negalia – tikrai nėra neįveikiama kliūtis motinystėje. Pasak respondenčių, labiausiai padėtų palaikymas, padrąsinimas, elementarūs patarimai, kurių reikia kiekvienai mamai.
Šios skaudžios patirtys atskleidžia ne tik visuomenėje vyraujantį neigiamą požiūrį į moterų su negalia motinystę, tačiau taip pat sisteminę bei institucinę diskriminaciją. Kai sveikatos bei socialinės sistemos neužtikrina ir neįgalina moterų su negalia naudotis lygiomis teisėmis į šeimą, motinystę.
Pasak sunkią judėjimo negalią turinčios Kotrynos, labai svarbu, kad kiekviena moteris žinotų, jog turi teisę kurti, planuoti bei kontroliuoti savo asmeninį gyvenimą. Visa informacija bei priemonės, reikalingos tėvystės planavimui, turi būtų prieinamos kiekvienam.
„Tai, jog šeimoje vienas iš tėvų arba abu tėvai turi tam tikrų apribojimų, dar toli gražu nereiškia, kad sprendimus apie judviejų gyvenimą turi teisę priimti ar nuomonę reikšti kiti asmenys. Kiekvienai motinai ar tėvui, nepaisant turimų galimybių, vaikelio laukimas yra jautri ir nepakartojama patirtis. Šiuo laikotarpiu kiekvienas griežtas ir grubus žodis gali labai įskaudinti ir sužeisti širdį. Kiekviena mama ir tėvas savo vaikui linki geriausio. Siekia jį apginti ir apsaugoti. Šis jausmas neapleidžia nuo gyvybės užsimezgimo motinos įsčiose ir tęsiasi visą likusį šeimos gyvenimą. Nepaisant to, kad tėvai turi tam tikrų apribojimų“ – įsitikinusi Kotryna.
Tai, jog šeimoje vienas iš tėvų arba abu tėvai turi tam tikrų apribojimų, dar toli gražu nereiškia, kad sprendimus apie judviejų gyvenimą turi teisę priimti ar nuomonę reikšti kiti asmenys.
Šiemet sukanka dešimt metų, kai Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisų konvenciją, kurioje net keletas straipsnių užtikrina teisę kurti šeimą ir gauti reikiamą pagalbą lygiai su visais, tačiau šioje srityje valstybė akivaizdžiai nevykdo savo įsipareigojimų.
Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetas savo išvadose Lietuvai (2019 m.) išskyrė pažeidžiamą moterų su negalia padėtį, pabrėždamas, kad mūsų šalyje susirūpinimą kelia priverstiniai abortų, sterilizacijos, vaikų atėmiųi, priverstinio gydymo psichiatrijos įstaigose ar globos institucijose atvejai. Komitetas rekomendavo užtikrinti, kad moterys su negalia turėtų laisvę spręsti, kiek ir kaip auginti vaikus, taip pat užtikrinti, kad moterys ir mergaitės su negalia turėtų teisę laisvai ir atsakingai spręsti dėl jų seksualinės ir reprodukcinės sveikatos, būti apsaugotos nuo diskriminacijos ir smurto.
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė, kuri taip pat yra negalią turinti mama, sako, kad „XXI amžiuje jau nieko neturėtų stebinti faktai, kad negalią turinčios moterys gimdo ir augina vaikus, kuria šeimas. Jau dešimtmetį esame ratifikavę JT Neįgaliųjų teisių konvenciją ir diskriminacinės apraiškos žmonių su negalia atžvilgiu turėtų mažėti. Todėl atvejai, kai iš neįgalių moterų ar šeimų paimami kūdikiai, yra mažų mažiausiai šokiruojantys ir parodantys skurdžią mūsų savivaldybėse teikiamų paslaugų ir pagalbos sistemą šeimoms, o neįgaliųjų diskriminacija ir neįgaliųjų teisių pažeidimai vis dar yra kasdienybė mūsų gyvenime“.
Šiais metais, Gegužės 5-ąją, minint Europos Savarankiško gyvenimo dieną, Lietuvos negalios organizacijų forumas inicijuoja kampaniją „Negalia – ne kliūtis motinystei“, kuria siekiame atkreipti dėmesį į būtinybę pašalinti negalią turinčių moterų diskriminavimą visais klausimais, susijusiais su santuoka, šeima, tėvyste (motinyste), ir asmeniniais santykiais. Moterų su negalia teisė priimti sprendimus dėl šeimos ir motinystės turi būti pripažįstama ir gerbiama, o moterys turinčios negalią turi gauti paramą ir kvalifikuotą pagalbą šiuose sprendimuose, įskaitant pagalbą ugdant tėvystės įgūdžius, padedant auginti vaiką, suteikiant kitą individualią ir asmeninius poreikius atitinkančią pagalbą.
Dovilė Juodkaitė yra asociacijos Lietuvos negalios organizacijų forumas prezidentė.
