Vos tik, rodos, spėjome apsiprasti su šiais ribojimais, kovo 25 d. Vyriausybės nutarimu dar labiau sugriežtintos karantino režimo sąlygos, o šį Nutarimą palydėjo ir įstatymų leidybos iniciatyvos griežtinti administracinę bei baudžiamąją atsakomybę už karantino rėžimo nesilaikymą. Lietuvoje tampa jau įprastu reiškiniu taikytinos atsakomybės griežtinimas srityje, kurioje kyla socialinė įtampa. Tokie situaciniai teisės aktų pakeitimai neretai būna skuboti, turintys tik vieną ar kelis tikslus, paprastai neatlaikančius ilgalaikės perspektyvos. Tad kyla poreikis trumpai apžvelgti, kokiems Administracinių nusižengimų kodekso (ANK) ir Baudžiamojo kodekso (BK) pakeitimams pritarė Vyriausybė ir ar jie tikrai yra būtini šioje situacijoje.
Spaudoje pastaruoju metu ne kartą aptarta, kad karantino rėžimo laikotarpiu taikomų reikalavimų užtikrinimui svarbiausi yra ANK 45 ir 46 straipsniai, kuriuose numatyta administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymų (bei kitų teisės aktų) pažeidimus (ANK 45 straipsnis) ir savivaldybių tarybų ar savivaldybių administracijų direktorių numatytų reikalavimų nesilaikymą (ANK 46 straipsnis). Šiuose straipsniuose aptarti veiksmai, kuriais asmenys, pažeidę karantino rėžimą (pavyzdžiui, nesilaikę saviizoliacijos reikalavimo, savavališkai pasišalindami iš gydymo įstaigos, atsisakydami tirtis dėl užkrečiamos ligos ir pan.), gali sukelti grėsmę aplinkinių sveikatai, užtraukia atsakomybę tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Už ANK 45 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą gali būti skiriama bauda iki 560 eurų fiziniam asmeniui ir iki 3000 eurų juridinio asmens vadovui ar atsakingam asmeniui, o pagal ANK 46 straipsnį fizinis asmuo gali būti nubaustas maksimalia 150 eurų bauda, juridinis asmuo – 600 eurų bauda.
Naujaisiais pakeitimais siūloma įvesti vieną šiuos administracinius nusižengimus kvalifikuojančią aplinkybę – bausti griežčiau už aptartų reikalavimų nesilaikymą karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino, ekstremaliosios situacijos ar ekstremaliojo įvykio metu. Esant, pavyzdžiui, paskelbtam karantino rėžimui, ANK 45 straipsnyje numatytus veiksmus atlikęs fizinis asmuo gali būti nubaustas maksimalia 1500 eurų bauda, juridinis asmuo – 6000 eurų bauda. Tokią pačią kvalifikuojančią (pažeidimą sunkinančią) aplinkybę siūloma numatyti ir ANK 46 straipsnio 4 dalyje, padidinant baudą fiziniam asmeniui iki maksimalios 800 eurų baudos, juridiniam asmeniui – iki 1500 eurų.
Užsimota griežtinti ir baudžiamąją atsakomybę, numatytą BK 277 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pažeidė teisės aktų dėl sveikatos apsaugos reikalavimus ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos kontrolės taisykles, jeigu dėl to išplito susirgimas, ligos protrūkis ar epidemija. Už šį nusikaltimą siūloma numatyti laisvės atėmimo bausmę iki penkerių metų, vietoje prieš tai buvusios maksimalios trejų metų laisvės atėmimo bausmės.
Vien tik nuobaudų ir bausmių griežtinimas, kaip rodo praktika ir istorija, niekada neatgrasė ir, tikėtina, neatgrasys nuo neteisėtų ar pavojingų veiksmų.
To paties straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė fiziniam asmeniui, kuris, būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, sukėlė pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga infekcine liga. Toks asmuo, pagal dabar galiojantį įstatymą, gali būti nuteistas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Siūloma griežtinti atsakomybę ir numatyti, kad už šią nusikalstamą veiką gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė iki vienerių metų, paliekant galimybę skirti alternatyvias bausmes – laisvės apribojimą arba areštą.
Taigi siūloma griežtinti tiek administracinę, tiek baudžiamąją atsakomybę. Ir nors toks griežtinimas jo iniciatorių pateisinamas viešuoju interesu ir siekiu numatyti proporcingą atsakomybę už karantino rėžimo nesilaikymą, vis dėlto klausimų, ar tikrai ši priemonė pasieks savo tikslus, yra daugiau nei atsakymų.
Visų pirma, administracinėje ir baudžiamojoje teisėje galioja griežtos įstatymų taikymo atgal taisyklės, pagal kurias draudžiama retrospektyviai taikyti griežtesnes sankcijas numatančius įstatymus. Vadinasi, net jei šie pakeitimai įsigaliotų, juos būtų galima taikyti tik į priekį. Todėl šiuo metu visi nustatomi karantino rėžimo pažeidimai negalėtų būti vertinami griežčiau. Klausimas, ar po dviejų ar trijų mėnesių tokie pakeitimai išliks aktualūs.
Antra, vien tik nuobaudų ir bausmių griežtinimas, kaip rodo praktika ir istorija, niekada neatgrasė ir, tikėtina, neatgrasys nuo neteisėtų ar pavojingų veiksmų. Šiuo atveju svarbiau, kad būtų tinkamai, proporcingai ir laiku reaguojama į dabartinius pažeidimus. Kitaip tariant, svarbus ne vien įstatymas, bet ir jo taikymas bei taikytojas.
Trečia, šiandienoje, kai aplinkui pilna neįprastų, griežtų ir nerimą keliančių ribojimų, kalbėjimas apie pačios griežčiausios atsakomybės taikymą tik dar labiau skatina nerimą, maža dalimi paveikdamas visuomenės sąmoningumą, kurio ugdymas įmanomas ir kitomis priemonėmis, nesikišant į įstatymų leidybą ir taip įtemptu valstybei momentu.
Dr. Dovilė Murauskienė yra Mykolo Romerio universiteto Baudžiamosios teisės ir proceso instituto lektorė, advokatų kontoros GLIMSTEDT advokatė.
