Viešojoje erdvėje kartkartėmis šmėsteli dvejonių, o dažniau ir – nežinojimas, ką teisėjas laiko įrodymu. Daiktai, dokumentai, liudytojų parodymai, įvairių specialistų išvados lyg ir nekelia abejonių, o štai tam tikri tyrimo metu užfiksuoti duomenys ar gauta tarsi iš pažiūros ir labai svarbi informacija (užfiksuoti pokalbiai telefonu ar vaizdo įrašas) teismo gali būti nepripažinta įrodymu. Teismą saisto griežti įstatymai ir taisyklės.
Kas laikoma įrodymais baudžiamojoje byloje
Baudžiamojo proceso tikslas ir esmė – nustatyti tiesą byloje ir, ją nustačius, priimti teisingą galutinį procesinį sprendimą. Tiesos byloje nustatymas tiesiogiai susijęs su nusikalstamo įvykio aplinkybių atkūrimu. Vadinasi, teismas turi aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyti, kas atsitiko konkrečioje situacijoje, dėl kurios pradėtas baudžiamasis procesas. Tiesiogiai įvykyje nedalyvavusiam teismui, kaip ir prokurorui, tą padaryti yra be galo sunku.
Todėl nepamainomais pagalbininkais laikomi įrodymai. Būtent įrodymai, jų vertinimas padeda teismui kuo tiksliau ir objektyviau atkurti tiriamo įvykio aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Įrodymais byloje tampa įvairūs šaltiniai: liudytojų, nukentėjusiųjų, pačių kaltininkų parodymai, daiktai ir dokumentai, kuriuos galima ištirti, apžiūrėti, specialistų išvados, ekspertizių aktai, slaptų tyrimo veiksmų atlikimo metu užfiksuoti duomenys, asmens ar daiktų atpažinimo veiksmų protokolai ir kiti duomenys.
Bendrieji įrodymams keliami reikalavimai
Baudžiamasis procesas yra griežtas ir formalus procesas, kurio pagrindinis principas skelbia, kad leistina tik tai, kas nustatyta įstatyme. Todėl visas įrodinėjimo procesas griežtai saistomas teisinėmis taisyklėmis, pagal kurias sprendžiama, ar tam tikra informacija gali būti laikoma įrodymais ir ar ja galima grįsti apkaltinamąjį arba išteisinamąjį teismo nuosprendį.
Lietuvoje, kaip ir kitose demokratinėse valstybėse, galiojanti nekaltumo prezumpcija griežtai draudžia priimti apkaltinamąjį teismo nuosprendį tada, kai byloje trūksta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimus atitinkančių įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltę. Visos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.
Kriterijai, kuriais remdamasis teismas įvertina, ar tam tikri duomenys laikytini įrodymais, įtvirtinti BPK 20 straipsnio 1–4 punktuose.
Pirma, įrodymais laikomi tik tie duomenys, kurie gauti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi BPK aiškiai nustatyta, kaip turi būti atliekama liudytojo apklausa, krata ar kitas veiksmas, kuriuo renkami įrodymai.
Jei nustatoma, kad, pavyzdžiui, liudytojui buvo grasinama, krata buvo atlikta be teisėjo nutarties ir pan., tokie duomenys neatitiks teisėtumo reikalavimo ir negalės būti teismo pripažinti įrodymais. Šiuo atveju kalbama ne tik apie BPK, bet ir apie kitus įstatymus, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymą, nes pagal šio įstatymo nuostatas taip pat leidžiama rinkti duomenis, kuriuos teismas gali pripažinti įrodymais.
Antra, įrodymai turi būti gauti teisėtais būdais ir juos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Vadinasi, negali būti laikomi įrodymais iš anoniminių šaltinių gauti duomenys, kurių negalima patikrinti (pavyzdžiui, anonimo parašytas raštelis apie tiriamus įvykius).
Trečia, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad įrodymais laikomi tik tokie duomenys, kurie atitinka visus tris reikalavimus. Jei jie bent vieno iš trijų reikalavimų neatitinka, pavyzdžiui, yra gauti neteisėtais būdais, tai, nepaisant to, kad jie patvirtina bylai svarbias aplinkybes, tokie duomenys negali būti laikomi įrodymais.
Ar baudžiamojoje byloje esantys duomenys laikytini įrodymais (atitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus) kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia tik bylą nagrinėjantis teismas. Kiti proceso dalyviai turi teisę siūlyti savo sprendimo variantą dėl duomenų (ne)pripažinimo įrodymais, tačiau ši nuomonė teismo nesaisto.
Iš slaptų tyrimo veiksmų gautų duomenų pripažinimas įrodymais – sudėtingas
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) praėjusį mėnesį priimtame sprendime Ramanauskas prieš Lietuvą pažymėjo, kad besikeičiantis nusikalstamų veikų pobūdis, organizuoto nusikalstamumo didėjimas ir sunkumai, su kuriais susiduria teisėsaugos institucijos, nustatydamos ir tirdamos tokius nusikaltimus, lėmė poreikį teisėsaugos institucijų pareigūnams vis dažniau naudoti slaptus tyrimo veiksmus renkant įrodymus. Teismas pažymėjo, kad daugelio valstybių policija vis dažniau pasitelkia slaptuosius agentus, informatorius ir naudoja slaptus veiksmus, ypač kovodama su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija.
Slaptos operacijos nepažeidžia teisės į teisingą procesą, tačiau tiek jų sankcionavimas, tiek atlikimas privalo būti adekvatūs, motyvuoti, aiškūs.
Keliose bylose Teismas yra nurodęs, kad slaptos operacijos nepažeidžia teisės į teisingą procesą, tačiau tiek jų sankcionavimas, tiek atlikimas privalo būti adekvatūs, motyvuoti, aiškūs ir atitikti teisės aktų reikalavimus. Taip pat Teismas sprendime, priimtame byloje Pătraşcu prieš Rumuniją, nurodė, kad viešasis interesas negali pateisinti panaudojimo įrodymų, gautų pažeidžiant slaptų tyrimo veiksmų sankcionavimo ar atlikimo tvarką, nes tokie veiksmai patys savaime pažeidžia asmens teisę į privatų gyvenimą.
Remiantis tarptautinių teismų praktika, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas ir duomenimis, gautais taikant neviešo pobūdžio tyrimo veiksmus (pavyzdžiui: telefoninių pokalbių klausymąsi, slaptą sekimą, slaptą vaizdo ir garso fiksavimą ir pan.), privalo patikrinti du pagrindinius aspektus.
Pirma, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindai slaptiems tyrimo veiksmams atlikti. Faktinis pagrindas reiškia tai, kad reikia įvertinti, ar pareigūnai, inicijavę slaptus veiksmus prieš konkretų asmenį, jau turėjo patikimų duomenų, kad šis asmuo gali daryti ne bet kokias nusikalstamas veikas, bet labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba kai kuriuos apysunkius nusikaltimus.
Ši taisyklė apsaugo piliečius nuo nepagrįsto jų teisių suvaržymo ir leidžia atlikti slaptus veiksmus tik prieš tuos asmenis, apie kurių galimus neteisėtus veiksmus jau turima informacijos.
Teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti yra teismo nutartis arba prokuroro nutarimas, kitaip vadinami sankcija. Tikrindami teisinį pagrindą, teismai turi įvertinti, ar slapti veiksmai buvo tinkamai sankcionuoti (procesinį sprendimą priėmė tas pareigūnas, kuris turi teisę tą padaryti, ar nutartyje arba nutarime aiškiai nurodyta, kokius slaptus veiksmus leidžiama atlikti, kuriam laikui ir prieš kurį asmenį jie bus atliekami ir pan.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pažymėjo, kad nutarties dėl operatyvinių veiksmų sankcionavimo rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodyta sankcionuojamų slaptų veiksmų pavadinimas, turinys, apimtis, laikas ir asmuo ar asmenys, prieš kuriuos leidžiama atlikti operatyvinius veiksmus. Leidimas atlikti slaptus veiksmus turi būti kuo tikslesnis, kad proceso dalyviai ir bylą nagrinėjantys teismai galėtų įvertinti tų veiksmų teisėtumą (teisinį pagrindą) ir pagrįstumą (faktinį pagrindą).
Antra aplinkybių grupė, kurią būtina įvertinti, yra susijusi su slaptų veiksmų atlikimo teisėtumu. Įstatyme nustatytų operatyvinių veiksmų ir priemonių taikymo bei jų ribų nepaisymas ar kitoks piktnaudžiavimas daro juos neteisėtus. Šiuo aspektu reikia įvertinti, ar, atliekant slaptus veiksmus, asmuo nebuvo provokuojamas nusikalsti, ar buvo atlikti tiksliai tie veiksmai, kurie buvo nurodyti sankcijoje, ar nebuvo peržengtos sankcijos ribos ir pan.
Visi slapti veiksmai, kurie nebuvo nurodyti teismo nutartyje ar prokuroro nutarime, laikytini kaip atlikti be sankcijos, todėl demokratinėje valstybėje negali būti laikomi teisėtais.
Visi atlikti slapti veiksmai, kurie nebuvo nurodyti teismo nutartyje ar prokuroro nutarime, laikytini kaip atlikti savavališkai, be sankcijos, todėl demokratinėje valstybėje negali būti laikomi teisėtais. Taigi ir jų metu surinkti duomenys taip pat negali būti pripažįstami įrodymais, nes neatitinka vieno iš BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų – teisėtumo.
Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad ne bet koks teisės aktų pažeidimas atliekant slaptus veiksmus užkerta kelią laikyti duomenis įrodymais. Tam tikros klaidos (pavyzdžiui, aiški rašymo apsirikimo ar techninė klaida ir pan.) teismų praktikoje yra pateisinamos, tačiau jos turi būti neesminės ir nepažeisti kaltinamojo teisių. Konstatavus, kad padarytos klaidos yra esminės, leidžiančios abejoti tokių duomenų patikimumu ar iš esmės suvaržiusios asmens teises, negalima duomenų pripažinti įrodymais ir remtis jais priimant teismo nuosprendį. Ši taisyklė reikšminga ne tik baudžiamojo proceso dalyviams, kuriems pradėtas baudžiamasis procesas, bet ir saugant demokratinės valstybės piliečių teises nuo nepagrįsto ir neteisėto privataus gyvenimo suvaržymo.
Dr. Dovilė Murauskienė yra Lietuvos apeliacinio teismo Teismų praktikos skyriaus vadovė.
