Maža to, Lietuvos gyventojai, palyginus su kitų Europos Sąjungos valstybių gyventojais, labiausiai linkę pateisinti seksualinį ir psichologinį smurtą prieš moteris. O Lietuva per metus patiria socialinių ir ekonominių nuostolių dėl smurto artimoje aplinkoje už 650 mln. eurų.
Moterys du kartus dažniau prižiūri ligonius, neįgaliuosius, vaikus, senukus negu vyrai, pustrečio karto dažniau nei vyrai užsiima namų ūkiu ir buitimi – kalbu apie tūkstančius neapmokamo darbo valandų, kurios atimamos iš jų ir kainuoja galimybę profesiškai tobulėti, daryti karjerą, užsitikrinti didesnę pensiją – nes Lietuvoje moterys gauna kone penktadaliu mažesnę pensiją nei vyrai.
Tad nestebina, kad ir moterų vadovių yra 9 kartus mažiau nei vadovų vyrų. Nejaugi tradicinių vertybių ir „kitos nuomonės“ apologetai įrodinėsite, kad moterys 9 kartus kvailesnės, 9 kartus mažiau ambicingos ir 9 kartus mažiau kompetentingos? Net ir poilsio aspektu moterys kur kas blogesnėje padėtyje – dėl šių priežasčių moterys gali skirti perpus mažiau laiko sportui, kultūrinei veiklai ar kitiems laisvalaikio užsiėmimams už namų sienų.
Tokie yra faktai. Realūs, patikrinti, tikslūs.
Labai gaila, kad iki šiol reikia kovoti dėl galimybės apskritai kalbėti šia tema. Ne bet kur, o Seime. Vietoje to, kad turėtume konstruktyvią, atvirą, į rezultatus orientuotą diskusiją apie it vėžys mūsų visuomenėje išplitusias moterų gyvenimus laužančias problemas, kartu ieškotume strateginių, sisteminių sprendimų, politikos formavimo krypčių ir turėtume aiškų visuotinį supratimą ir sutarimą, kad šių problemų sprendimas yra valstybės klestėjimo būtina prielaida.
Kad automatinis moterų kaltinimas dėl jų patiriamo smurto, skurdo, diskriminacijos, priekabiavimo, stiklinių lubų, atlyginimų atotrūkio, socialinės atskirties tik gilina problemą, o ne ją sprendžia. Kad daugeliui mūsų trūksta bazinių žinių apie minėtų problemų sistemines priežastis, kad mes pernelyg dažnai – neatleistinai dažnai remiamės subjektyviomis prielaidomis, nuomonėmis, stereotipais ir dėl to šią gyvybiškai svarbią mūsų visuomenės gerovės užtikrinimui temą nuvertiname, nesuprantame, iškreipiame ar niekiname.
Praeita savaitė parodė, kad niekas nepasikeitė, nuo tada kai prieš 20 metų logikos profesorius man parašė 8, nors nepadariau nė vienos klaidos spręsdama loginius uždavinius. Gavau mažesnį pažymį ir buvau nubausta už tai, kad blogai atitikau socialinius lyties stereotipus – dėvėjau vyrišką švarką ir suplėšytus džinsus. O dar 20 metų atgal šis profesorius siųsdavo namo katedros sekretorę persirengti, jei ši išdrįsdavo ateiti dėvėdama kelnes. Bet aš – ir daugybė Lietuvos moterų ir vyrų – nebesirengiame su tuo taikstytis.
Užtenka. Atėjo laikas išlįsti iš klaidinimų ir gąsdinimų, atsisakyti moterų teisių apsaugos klausimo demonizavimo, mėginimo versti moterų teisių problemas radikalių feminisčių išmislu, moterų teisių pažeidimų menkinimo, aklo faktų neigimo ir vengimo spręsti problemas, kurios tiesiogiai liečia daugiau nei pusę Lietuvos visuomenės, o tai reiškia – visą Lietuvą. O tai reiškia, kad tai yra ypatingos svarbos klausimas.
Primenu, kad birželio 6-8 dienomis Vilniuje vyks pasaulio moterų lyderių suvažiavimas, o šiame Seime padaryta tokių žingsnių, kurie nedaro garbės šiam Seimui. Primenu, kad nėščiai Seimo narei nebuvo leista pristatyti jos pačios rengto įstatymo projekto opozicinės darbotvarkės metu, kam ji turėjo visas teises, tuomet šis Seimas atsisako Vyriausybės duoto įsipareigojimo Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybai ratifikuoti Europos Tarybos Konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje įveikimo (beje, ją ratifikavo jau 31 valstybė iš 45, įskaitant Lietuvos artimą draugę Islandiją), tuomet į pavasario plenarinės sesijos darbų programą įtraukiamas abortų draudimas (nors vėlgi faktai liudija kad draudimas turi atvirkštinį efektą – nesumažina abortų skaičiaus, bet atneša moterų suluošinimus ir mirtis, savižudybes ir kūdikių nužudymus, prievartos aukų kančias, rizikavimą nėščių paauglių mergaičių sveikata ir skurdžiai gyvenančių moterų diskriminaciją).
Galiausiai praeitą savaitę mes Seime viešai pažeminome aukščiausią Lietuvos pareigūnę Jungtinėse Tautose (JT), Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto pirmininkę profesorę Dalią Leinartę, neleidę jai kalbėti iš anksto, pagal Statuto reikalavimus, suplanuotoje, istorinėje diskusijoje. Tad turėjome atvejį, kai perspjovėme Rusijos Dūmą – nes jie pasikvietė ir išklausė tiek ilgą lietuvės, aukštos JT pareigūnės pranešimą, tiek skyrė kur kas daugiau laiko diskusijai su ja. Ironiška. Paradoksalu. Gėdinga.
Aš didžiavausi šiuo Seimu, kai jis pasakė „ne“ moteris žeminusiam Kęstučiui Pūkui, tačiau dar turime nueiti ilgą kelią, kad galėtume savimi didžiuotis kaip valstybe, kurioje moterys yra saugios – nuo smurto, nuo priekabių, nuo dvigubų standartų, nuo nuolatinių mėginimų aklai neigti diskriminaciją ir išrasti vis naujų būdų sunaikinti dar tokias šviežias žmonijos istorijoje moters teises būti žmogumi. Ne nuosavybe, kuri turi klausyti vyro, vesti namų ūkį, slaugyti, virti, gimdyti, ne ragana, kuri deginama ant laužo už žinias, drąsą ar grožį, ne sekso objektu, paklusnia ir neturinčia savo poreikių ir aistrų. Žmogumi. Nei daugiau nei mažiau. Žmogumi.
Mes vis dar gyvename visuomenėje, kur smurtas lyties pagrindu taip lyties pagrindu smurtas prieš moteris yra išplitęs lyg epidemija, kur moterų teisių pažeidimai yra kasdienybė, kur tik po daugelio metų kovos pavyko priimti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą – bet vis dar nepavyksta tinkamai finansuoti pagalbos smurto aukoms teikimo. Kaip darbo grupių narė dirbau rengiant Specializuotų pagalbos centrų programą bei Valstybinę smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos teikimo nukentėjusiems asmenims 2014–2020 metų programą – ir galiu tvirtai pasakyti, kad mes vis dar nesiimame realių, efektyvių priemonių, kad kiekviena moteris Lietuvoje būtų saugi, nediskriminuojama, neišnaudojama ir galėtų laisvai naudotis visomis savo teisėmis ir laisvėmis, be baimės ir oriai.
Ir dar. Lyties apibrėžimas ET konvencijoje labai paprastas – lytis socialiniu aspektu tai socialiai sukonstruoti vaidmenys, elgesys, veiklos bei bruožai, kuriuos konkreti visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams. Jis nekonfliktuoja su nė vienu Lietuvos teisės aktu, o svarbiausia – su Konstitucija. Tačiau jei Seimas vis dar nori laužyti ietis dėl šio žodžio, siūlau vieningai nuo Seimo kreiptis į Konstitucinį teismą ir gauti vieną aiškų atsakymą, kuris, tikėkimės leis užbaigti tamsiuosius amžius Lietuvos Seime.
Dovilė Šakalienė yra Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos Seime narė.
